Tokią išvadą neretai daro tėvai, kurie neįsiklauso į gydytojų patarimus daugiau dėmesio skirti vaikui, jo gyvenimo problemoms.
Vaikai retai serga širdies ligomis. Vienos jų pasitaiko vienam iš 10 tūkst. žmonių, kitos, pavyzdžiui, hipertrofinė kardiomiopatija – 0,05 – 0,2 proc. žmonių. Įgimtą širdies ydą galima įtarti jau apžiūros metu, tačiau ne kiekvienas ūžesys širdyje yra ši liga. Patyręs kardiologas, paklausęs vaiką stetoskopu, dažnai gali pasakyti, ar ūžesys yra dėl širdies patologijos. Jei taip, tuomet reikalingas tolesnis ištyrimas.
Ritmo sutrikimo metu staiga pasikeičia vaiko būklė: jis pablykšta, pykina, pulsas viršija 200 kartų per minutę, tiksliau tampa nesuskaičiuojamas, krenta arterinis kraujospūdis, vaikas gali prarasti sąmonę. Simptomai ryškesni, kuo ilgiau toks priepuolis trunka. Vyresni vaikai nurodo staigią priepuolio pradžią ir pabaigą.
Vaikai, turintys rimtą širdies ligą, blogai toleruoja fizinį krūvį, atsilieka jų fizinis vystymasis. Jų nusiskundimai yra apibrėžti, todėl gydytojui nesunku susidaryti klinikinį ligos vaizdą ir atlikti kryptingus medicininius tyrimus, laiku diagnozuoti susirgimą.
Neretai vaikas skundžiasi, kad duria širdį, skauda galvą, pilvą, trūksta oro. Prasideda vaikščiojimai pas gydytojus, atliekami įvairiausi tyrimai, o neradus ligos bėgama pas kitą gydytoją (gal šis suras ligą?).
Tačiau visus šiuos nusiskundimus gali sąlygoti nervų sistemos disbalansas. Visų mūsų organų ir sistemų darniai veiklai vadovauja nervų sistema, kurios aukščiausias vadovas yra smegenų žievė. Sutrikus nervų sistemos koordinacijai, sutrinka ir mūsų organizmo veikla, pacientas ima jausti diskomfortą, atsiranda nusiskundimų, kuriuos vaikas pateikia taip, lyg jie būtų atsiradę dėl konkretaus organo ar sistemos, kurią labiausiai kontroliuoja nervų sistema, susirgimo. Tačiau organo ar sistemos pažeidimo nerandama. Tai vadinami funkciniai sutrikimai.
Kas išbalansuoja mūsų vaikų nervų sistemą? Tai – persirgtos ligos, psichoemocinė įtampa, atsirandanti dėl nepalankaus klimato šeimoje (tėvų skyrybos, artimo žmogaus netektis arba liga, tėvų girtuokliavimas, neteisingas auklėjimas – perdėtas rūpinimasis vaiku arba atvirkščiai – nepriežiūra, dėmesio stoka), problemos mokykloje (konfliktai su mokytojais, draugais, mokyklos pakeitimas), per didelis vaiko užimtumas, reikalavimas tik gerų rezultatų. Ypač pažeidžiami užsidarę, jautrūs arba siekiantys dėmesio vaikai.
Kauno medicinos universiteto Vaikų ligų klinikos 2-ajame vaikų ligų skyriuje kasmet gydosi apie 3 proc. vaikų, turinčių tokių sutrikimų. Tai dažniausiai mergaitės, 11-14 metų amžiaus. Dažniausi nusiskundimai yra šie: krūtinės skausmas kairėje krūtinės ląstos pusėje, traktuojamas kaip širdies skausmas, nuovargis, galvos svaigimas ir skausmas, padidėjęs prakaitavimas, dažnas širdies plakimas, oro trūkumas, pilvo, sąnarių skausmai. Dažniausiai sutrinka širdies ir kraujagyslių, virškinamojo trakto nervinė reguliacija. Šiuo atveju, dėl sumažėjusio jutimų slenksčio, vaikai net ir normalų savo širdies darbą apibūdina kaip stiprų širdies plakimą, o kiekviena ekstrasistolė (priešlaikinis širdies susitraukimas, vadinamas “permušimu”) sukelia nemalonius jutimus, kurie apriboja gyvenimą ir veiklą. Tuo tarpu nemaža dalis sveikų žmonių patiria ekstrasistoles, bet jų nejaučia. Kitas pavyzdys – nuolatinis skausmas (galvos, pilvo, sąnarių), kurio nepavyksta paaiškinti fiziologinėmis ar ligos priežastimis. Tai susiję su emociniais konfliktais ar psichosocialinėmis problemomis, kurios pakankamai aiškios išvadai pagrįsti apie to skausmo atsiradimo priežastį.
Išnagrinėjus skausmų kairėje krūtinės ląstos pusėje priežastis (vaikų traktuojami kaip širdies skausmai) 82,1 proc. vaikų buvo nustatytos psichogeninės priežastys, dažniausios – konfliktai šeimoje, girtavimas, tėvų skyrybos, tėvų ligos, problemos mokykloje, 3,25 proc. – kvėpavimo sistemos ligos, 3,25 proc. – širdies patologija, 2,43 proc. – virškinamojo trakto ligos bei 8,7proc. – laikysenos sutrikimai, stuburo iškrypimas.
Deja, pacientų tėveliai paprastai nenoriai kalba apie psichologines sutrikimo priežastis, net jei jos glaudžiai susijusios su vaiko psichologinėmis traumomis, nemaloniais įvykiais. Neretai tai traktuojama kaip nereikšmingi sveikatai, šalutiniai dalykai. Kartu reikalaujama medicininio ištyrimo, nepaisant atliktų tyrimų rezultatų bei gydytojų įtikinėjimo, jog simptomai neturi konkrečios ligos pobūdžio.
Tokiems vaikams yra atliekamas visiškas kryptingas medicininis ištyrimas, atsižvelgiant į vaiko nusiskundimus, ir tik neradus patologijos aptariamas su šeima tolesnis gydymo planas, į kurį įtraukiamas psichologas ar psichiatras. Pastarojo paslaugų dažnai be reikalo atsisakoma.
Noriu palinkėti didesnio pasitikėjimo gydytojais, būti draugais savo vaikams – labiau įsiklausyti į jų problemas, užjausti juos, neatimant iš jų savarankiškumo. Daugiau bendraukime su savo vaikais, o bendravimo stokos nesistenkime kompensuoti vien tik materialinėmis gėrybėmis.
“Info.lt”
