Traškių zefyrų, įdarytų „šaltomis mėtomis“, desertas.
Kaip ir visame pasaulyje, Lietuvoje kovas – frankofonijos mėnuo: elegantiška įvairių muzikos, kino, literatūros, kulinarijos renginių fiesta. Tai puiki proga įvairiose šalyse gyvenantiems frankofonams susitikti renginiuose, skirtuose prancūzų kalbai, kuri jungia 200 milijonų ja kalbančių pasaulio žmonių.
Viena iš tokių progų – jau trečią kartą Lietuvoje viešinčio virėjo Philippe’o Ferellec’o vaišės sostinės „Brasserie de Verres en Vers“ restorane. Patyręs virtuvės meistras yra tarptautinių konkursų laureatas, dirbęs ne viename garsiame Prancūzijos restorane, turinčiame kelias Michelin žvaigždutes, įkūręs savo gastronomijos mokyklą. Prancūzijos virėjų asociacijos paskirtas atstovauti Provanso ir Žydrosios Pakrantės regiono virtuvei, šį kartą į Lietuvą atvykę su kolega Franc’u Cicognola, jis populiarino prancūziškos virtuvės tradicijas Prancūzijos ambasados svečių lietuvių akivaizdoje.
Gurmaniški patiekalai su tradiciniais prancūzų virtuvės ingredientais bei molekulinės virtuvės akcentais – tokiu principu buvo kurtas degustacinis meniu. Lietuviams neįprastais produktų deriniais ir nuostabiu pateikimu susirinkusius į frankofonijos dienų proga suorganizuotą degustaciją nustebino prancūzų virtuvės meistrai, padedami profesionalių lietuvių. Vėžių uodegėlės su marinuotomis sezoninėmis daržovėmis ir citrinų putomis, riebiųjų ančių kepenėlių ir filo tešlos užtaisas su pankolių skeveldromis, patiekiamas su šampano kremu, keptos jūrų šukutės su trumpai parūkyta kremine kukurūzų polenta – tokie užkandžiai viliote viliojo.
Prancūzų virtuvės šefas P. Ferellec'as (nuotr.) su kolega F. Cicognola visus delikatesus ruošė iš elementarių lietuviškų produktų. (M. Jurkutės nuotr.)
„Akivaizdu, kad degustacijos svečiai buvo sužavėti jūsų patiekalų išradingumu, skonių harmonija ir originaliu pateikimu, tačiau ar jums padėjusiems lietuvių kolegoms tai buvo įkandama užduotis?“ – buvo smalsu paklausti dviejų prancūzų virtuvės meistrų, kuriems asistavo keletas lietuvių restorano virėjų. P. Ferellecc’as ir F. Cicognola susižvalgę nusijuokė, kad jų vadovaujami lietuviai puikiai susidoroję su prancūziškų patiekalų kūrimo ritualais. Buvo sunku patikėti, kad visi delikatesai buvo ruošti iš lietuviškų produktų, galimų įsigyti Lietuvoje.
Patiekti drebučių pavidalu, visai kitokį skonį įgavo tradiciniai burokėliai, o specialiai troškinta ėriena ar veršienos medalionas prancūzų meistrų rankose atsiskleidė visiškai kitokiu skoniu, nei esame įpratę ragauti savo kasdieniniame meniu. Įsivaizduokite, kokio minkštumo turi būti ėriena, kad ją galėtum riekti tiesiog šaukšteliu…
Įdomu, ar šie prancūziški delikatesai turi būti valgomi kažkaip specialiai: ragaujama vieno ingrediento, po to pereinama prie kito, ar į burną dedama visko po truputį? P. Ferellec’as teigia, kad tai priklauso nuo ragaujančio fantazijos – kaip kam patinka. Patiekalai nėra sumaišomi, kiekvieną ingredientą galima paragauti atskirai – tai, beje, lemia ir itin gurmanišką vizualų patiekalų pateikimą.
Turbūt ne vienas „nusikando liežuvį“ nuo prancūziškų desertų: traškių zefyrų, įdarytų šaltomis mėtomis, baltojo šokolado putėsių su sferiniais mangų tyrės lašais, kinrožių žiedų sirupu bei žaliųjų citrinų želė arba sušių su šviežiomis uogomis, sojų pieno ir wasabi ledais bei imbierų cukatais. Tai ne tik virtuvės šedevrai, o tarsi mažos delikatesų skulptūrėlės, prieš ragaujant tiesiog privalomos pasigrožėti akimis. Prancūziškos virtuvės meistrų specialiai kurto meniu restorano svečiai galės pasmaguriauti visą frankofonijos mėnesį.
