Kultūros paveldo objektu pripažintos kapinaitės, kuriose palaidota ne viena įžymybė, virto ne tik mirusiųjų, bet ir gyvųjų poilsio vieta. Kodėl benamiai kuriasi kapinėse?
Panevėžio stačiatikių kapinės pasirodė jaukios guolį ant kapavietės susisukusiam benamiui. U. Mikaliūno nuotr.
Po krūmais ar apleistose statybvietėse stovyklavietes įsirengę benamiai visuomenės nestebina, tačiau Panevėžyje vargeta išsirinko stulbinamą vietą savo palaikiams namams. Guolį benamis pasiklojo stačiatikių kapinėse tarp kryžių, ant kapavietės.
Kultūros paveldo objektu pripažintos kapinaitės, kuriose palaidota ne viena įžymybė, tarp jų – ir garsiosios režisierės Galinos Dauguvietytės senelis, teisininkas, pirmasis Panevėžio apskrities viršininkas Pranas Dauguvietis, virto ne tik mirusiųjų, bet ir gyvųjų poilsio vieta.
Vos už kelių žingsnių nuo koplytėlės, kur savaitgaliais stačiatikiai renkasi į pamaldas, tarp šimtamečius kapus žyminčių kryžių būstą po atviru dangumi įsitaisė benamis.
Ankstų rytą kapinaitėse apsilankę korespondentai vargetos nerado. Kad mirusiesiems skirtoje vietoje gyvenama, rodė tik palikta jo manta: pagalvė, antklodė, jas dengiantis polietileno gabalas, gyvatvorėje paslėptas penkių litrų plastiko butelis, prekybos centro maišelis, prigrūstas „turto“.
Kapinėse ramybės neliko
Benamiai nelegalias stovyklavietes įsirengę ten, kur retas prašalaitis įkelia koją. Viena tokių – Molainių g. esančiuose krūmokšniuose.
Panevėžio rusų kultūros centro pirmininkės Valentinos Vatutinos teigimu, benamiai stačiatikių kapinaitėse – įsisenėjusi, ne vienerius metus nei miesto viešosios tvarkos taisykles kuriančių valdininkų, nei policijos neišsprendžiama problema. Benamiai nuniokojo Panevėžio mokytojų seminarijos dėstytojo, Kauno gubernijos pirmojo lietuvių kalbos mokytojo Zacharijaus Ledskio šeimos kapavietę-koplytėlę.
„Nuolat išdaužomi koplytėlės langai, naujų nespėjame dėti. Ir dabar turime paruošę naujus stiklus, sudėsime ir vėl išdaužys. Benamiai, įsiropštę pro langą vidun, susisuka guolius“, – „Sekundei“ pasakojo V. Vatutina.
Anot jos, benamių susirenka ir tarp kapaviečių ties pėsčiųjų taku.
„Netvarka tose kapinaitėse. Mes negalime ten stovėti ir jų varinėti. Visi tą problemą žino. Ne kartą esame kreipęsi į Savivaldybę. Labai skaudu, kad taip išniekintos kapinės“, – guodėsi pirmininkė.
Nors kapinaitės įtrauktos į Savivaldybės saugomų kultūros paveldo objektų registrą, V. Vatutina apgailestauja, kad jos aptvarkomos vos porą kartų per metus. Šias kapinaites, jos nuomone, sunku būtų pavadinti amžinojo poilsio ir ramybės vieta. Jas skersai kertantis takas yra pagrindinė vaikščiojimo vieta nuo Krekenavos g. miesto centro link. V. Vatutina Savivaldybei siūliusi jį užtverti ir net projektą pateikė, bet takas skersai kapinių liko visiems atviras.
„Argi taip galima pagal žmogiškumo įstatymus? Ar čia ne kapinių išniekinimas, kai jose ramybės nėra?“ – apgailestauja Rusų kultūros centro pirmininkė.
Pamėgta vieta
Irštvai vietos ieškančių benamių traukos centru tapusios stačiatikių kapinaitės žinomos nuo 18-ojo amžiaus. Jų istorija prasideda nuo vienuolių pijorų ordino, kai jo mokyklai buvo suteiktas didžiulis sklypas nuo dabartinės Laisvės a. iki pat J. Tilvyčio gatvės. Esama kapinaičių teritorija stačiatikiams atiteko po 1863-iųjų sukilimo. 1892-aisiais ant nugriautos katalikų koplyčios pamatų pastatyta Kristaus prisikėlimo cerkvė. Tai yra vienintelė Panevėžyje išlikusi stačiatikių cerkvė.
Savivaldybė Viešosios tvarkos ir kontrolės skyriaus darbuotojai pripažįsta ne pirmą kartą kviečiami vaikyti benamių iš šių kapinių. Skyriaus vedėjo pavaduotoja Rosita Baltutytė pamena, kas pernai su ten įsikūrusiu benamiu pavyko susitarti gražiuoju – pabartas vargeta susirinkęs mantą patraukė kitur.
Šįkart kapinaitėse apsilankę skyriaus darbuotojai nelegalaus gyventojo neaptiko. Savivaldybė pažadėjo iškuopti vargetos į šventą vietą sutemptas atliekas.
Benamių invazija į kapines R. Baltutytės nestebina. Jos nuomone, vargetos ieško ramių, žmonėms neužkliūvančių vietų. Šimtametės retai lankomos ir nunykti bebaigiančios kapvietės kaip tik tokios.
Už švarą ir tvarką Panevėžio kapinėse atsakingo Miesto ūkio skyriaus specialistams benamiai nėra užkliuvę. Tiesa, skyriaus vedėjo pavaduotojas Vidas Darulis pripažįsta, kad tvarkdariai retai į jas koją įkelia.
„Benamių mes nematėme. Porą kartų per metus nušienauji, tai ir nedalyvauji niekur“, – aiškino V. Darulis.
Anot jo, norint užtverti taką, tektų kapinaites apjuosti aukšta tvora. Valdininkas abejoja, ar tokia apsauga reikalinga.
„Tos kapinaitės nunykusios. Antkapių, kapaviečių mažai šliko, viskas natūraliai baigia susilyginti su paviršiumi“, – svarsto V. Darulis.
Benamių gretos nesuskaičiuojamos
Panevėžyje apnakvindinimo paslaugas teikiančiuose Socialinių paslaugų centro nakvynės namuose už 19 Eur mėnesio mokestį nuolatos gyvena 40 neturinčiųjų pastogės. Dar tiek pat vargšų per mėnesį gauna vadinamojo laikino apnakvindinimo paslaugą, tai yra jiems nemokamai leidžiama pernakvoti tris naktis.
Vilniaus savivaldybė dar 2011-aisiais ėmėsi kurti savo miesto benamių ir elgetaujančių asmenų duomenų bazę. Kiek Panevėžyje galėtų būti benamių, niekas nesiima skaičiuoti. Nakvynės namų vadovė Aurelija Skudienė mano, kad į valdiškos įstaigos duris pagalbos pasibeldžia tik maža dalis tų, kuriems pastogė – dangus.
„Vieni dėl nepaaiškinamų priežasčių nenori pas mus gyventi, kitiems nepatinka vidaus tvarkos taisyklės. Nepriimame neblaivių, neleidžiame susinešti sukauptų daiktų“, – „Sekundei“ teigė N. Skudienė.
Jos nuomone, sukūrus duomenų bazę ne tik atsiskleistų realesnis gyvenimo visuomenės užriby vaizdas, be irt būtų galima pasirinkusiesiems kitokį gyvenimo būdą suteikti pagalbą, pavyzdžiui, į jų gyvenamuosius plotus atvežti karšto maisto, kas įprasta Vakaruose, iškuopti vargetų sukauptas atliekas.
Benamiai Panevėžyje nelegalias stovyklavietes įsirengę ten, kur retas prašalaitis įkelia koją. Viena tokių – Molainių g. esančiuose krūmokšniuose. Guoliai iš skudurų, konteineriuose aptiktų čiužinių susukti ne po vienu krūmu.
Viešosios tvarkos ir kontrolės skyrius ne pirmą kartą ten siunčia šiukšlių surinkėjus.
Elgetų gatvėje nešelpia
Su benamiais kasdien susiduriančio Panevėžio „Carito“ vadovės Gražinos Kacevičienės teigimu, turbūt sunku būtų rasti vargetą, nežinantį, kur gauti šilto maisto, tvarkingą guolį.
„Kai kurių žmonių tiesiog toks gyvenimo būdas ir patarimų, kad turi galimybę kitaip gyventi, daugelis nepriima. Jei žmogus nenori keistis, jam nors raudonus kilimus tiesk, nieko nebus“, – įsitikino G. Kacevičienė.
Kai „Carito“ savanoriai kartą su nakvynės namų darbuotojais parsivežė ligotą benamį į šiltą įstaigos kambarį su švaria patalyne, šis iš ten pabėgo. Didžioji dalis benamių priklausomi nuo alkoholio, tarp jų, anot G. Kacevičienės, labai daug sovietmečio vaikų globos namų auklėtinių.
„Jie visi kaip susitarę kaltina aplinką, kad niekas nepadeda, nors patys turėję šeimas. Savanoriams visada siūlau tokių žmonių paklausti, o ką jie patys dėl savęs padarė. Daugeliui elgetų bandėme padėti, bet jie vis tiek tą gyvenimą tęsia“, – sako „Carito“ vadovė.
Ji pati, kasdien akis į akį susidurianti su vargetomis, neslepia niekada gatvėje neduodanti išmaldos. Elgetavimas – daugelio benamių verslas, vertinamas ne duona, o pinigais. G. Kacevičienė teigia pati ne kartą yra elgetos nupirkusi maisto, bet šie tokios labdaros purtosi.
„Lietuvoje žmonės badauti neturi. Vien Panevėžyje veikia per trisdešimt nevyriausybinių organizacijų, teikiančių įvairią pagalbą. Į labdaros valgyklas bet kas atėjęs gaus šilto maisto. Yra nakvynės namai, mes duodame drabužių, apavą. Nė vienam neatsisakoma padėti. Bet ateina „su kvapu“ ir piktinasi, kad visi blogi, nes niekas esą nepadeda“, – kalbėjo Panevėžio „Carito“ vadovė.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
