Kraštas, kuriame viskas skyla į kraštutinumus. Snieguoti kalnagūbriai ir karščio dusinamos gatvės, primityvūs bei vargingi indėnai ir prašmatniai gyvenantys kolonistų palikuonys. Fotografas Tomas Griškevičius-Černiševas savo kailiu patyrė, kad Bolivija – tai ne turizmo lepūnėlių šalis, o Lotynų Amerikos grynuolis.
Kultūrinis šokas svetimšaliams čia diagnozuojamas dažnai. Net ir daug po pasaulį su fotokamera besibastančiam T. Griškevičiui-Černiševui Bolivija paliko išskirtinį įspūdį. Įsirėžė visomis Kordiljerų keteromis, vietinių „cholų“ sijonų klostėmis ir kokainmedžio kvapu. La Pasą Tomas vadina vienu įsimintiniausių pasaulio miestų. Nuo jo, įsikūrusio dauboje, iki aukščiausios Iljimanio viršukalnės – daug vietos žvilgsniui. Fotografas visą miesto skalę užfiksavo ypatingos (norisi sakyti, net šiek tiek apokaliptinės) saulės šviesos fone. Čia ir žmonių gyvenimai išsidėstę tam tikrais lygiais ir aukščiais. Ten, apačioje, kur gausiausia augmenijos, įsikūrę turtingieji. Daugiausia baltieji – europiečių, atklydusių Pietų Amerikos kolonizacijos metais, palikuonys. Savo rajoną jie išdidžiai vadina La Florida. Kiek atokiau namus renčia metisai – baltųjų ir indėnų vaikai – ir grynakraujai indėnai (kečujai, aimarai ir kt.). Pastarieji sudaro daugiau nei pusę Bolivijos populiacijos.
Aukštesni kalnų šlaitai tampa vargingiausiųjų prieglobsčiu ir kartu iššūkiu. Kad gyvenimas atšiauraus klimato ir aukšto slėgio vietovėje žmonėms atrodytų bent kiek mielesnis, indėnai mėgsta pakramtyti kokainmedžio lapų. Bolivija yra antra šalis pasaulyje pagal išauginamų šių augalų, iš kurių lapų gaminamas kokainas, skaičių. Tačiau problemų su narkomanija boliviečiai neturi. Lapelių kramtymas jiems nesusijęs su svaiginimusi. Dar jų protėviai perprato, kad šis kalnų šlaituose augantis krūmas padeda išlikti energingiems, kuomet dideliuose aukščiuose stinga deguonies, aprūpina organizmą mineralinėmis medžiagomis ir numalšina alkį, kai ne visada yra ką įsidėti į skrandį. Pasak T. Griškevičiaus-Černiševo, dauguma boliviečių gyvena iš kokainmedžių, tačiau patys narkotikų negamina.
Kalbantis apie svečią šalį dabar madinga skirstyti: ta turistinė, o ana ne. Bolivijoje tokia atskirtis kiek išdrikusi. Anot Tomo, joje galima rasti dėmesio vertų, tačiau labai atokių vietų, iki kurių nusigauti, o paskui grįžti – arba sudėtinga, arba neįmanoma. Autobusas nevažiuoja, tad vienintelis būdas keliauti – susistabdyti kokį nors sunkvežimį, kuriame kelias valandas tenka sėdėti ant statybinių prekių susiglaudus su pakeleiviu, besivežančiu vištą. Ir tai nėra vien vaizdingas pavyzdys. Taip (ir ne kartą) keliavo šių fotografijų autorius. Dabar pats save pamoko, kad kitą sykį, kai lankysis Bolivijoje, nuomosis nors kiek važiuojantį automobilį, o jei „tranzuos“, tai dar pasiims palapinę, nes pravažiuojančio transporto kai kuriose vietose gali tekti laukti net ir savaitę. Tokia tad alternatyvių vietų ir, žinoma, kadrų kaina.
Bolivija vadintina vienu vargingiausių ir mažiausiai išsivysčiusių Lotynų Amerikos kraštų. Iš Tomo fotografijų dvelkia lyg kitas amžius, lyg ne šios planetos peizažai. Jų čia gausu. Remiantis mitologija, kontrastingą gamtą boliviečiams padovanojo iš Titikakos ežero išnirę ir jo pakrantėse įsikūrę dievai. Džiunglės ir snieguoti kalnai, derlingos plantacijos ir grūdo neišauginančios žemės, upės ir druskos dykumos. Tokie ekstremumai fotografą pastūmėjo daryti nespalvotas fotografijas, kuriose stulbina visuma ir neblaško detalės. Pradedi manyti, kad veikiausiai tie patys Titikakos dievai apgyvendino kraštą sunkiai nusakomame laikmetyje.
Tai, kad indėnai su atvykėlių, daugiausia ispanų konkistadorų, palikuonimis asimiliavosi mažai, tikriausiai lėmė jų išdidumas ir atsargi laikysena. T. Griškevičius-Černiševas pastebėjo, kad indėnai yra neblogi prekybininkai, tačiau gali ir visai neparduoti prekės, jei elgsiesi nepagarbiai, jiems nepatiks balso intonacija ar tiesiog pasirodysi įtartinas.
Tipiškas moters iš Bolivijos įvaizdis: katiliuką primenančią skrybėlaitę dėvinti ir margą sijoną seginti „chola“, arba, kaip meiliai mėgstama vadinti, „cholita“. Šis žodis Pietų Amerikoje reiškia maišytos rasės moterį (vyras – „cholo“), turinčią ir indėnų, ir baltųjų kraujo. Jei „chola“ pasiturinti, ji mielai investuoja į savo išvaizdą: auksu išsisiuvinėja drabužius, pasipuošia brangiais aksesuarais. Stilistinę išmonę bei turtinę padėtį šios bolivietės mėgsta demonstruoti per šventinius renginius bei festivalius.
T. Griškevičius-Černiševas papasakoja apie jį nustebinusią „cholų“ gyvenimo ypatybę: pasiturinti moteris per šventes būtinai nusisamdys apsaugininką, pavyzdžiui, vargingiau gyvenantį indėną, kad šis galėtų apsaugoti ją – vaikščiojančią vertybę. O saugoti tikrai yra ką, ne tik ištaigų kostiumą. Turtingos „cholos“ nepasitiki nei Šveicarijos bankais, nei kiaulėmis taupyklėmis: visus savo pinigus jos mėgsta laikyti pakištus po spalvingais sijonais.
