Protestuoju – vadinasi, egzistuoju!
Gegužės pabaigoje Tbilisyje įvyko dar vienas opozicijos protestas, trumpam pritraukęs pasaulio dėmesį ir sustiprinęs įspūdį, kad Gruzijoje kažkas ne taip su tariama demokratija. Šį kartą protestuojančiųjų minia labiau priminė Šiaurės Afrikos revoliucionierius, o Mikheilo Saakašvilio veiksmai išvaikant protestą – A. Lukašenkos stilių.
Protestai Gruzijoje nėra tik šio sezono politinės mados klyksmas. O politinei atmosferai šalyje kaistant artėjančių parlamento rinkimų, didėjančių vidaus politikos prieštaravimų bei socioekonominių problemų fone, gatvės politikos tradicijai Gruzijoje pabaigos kol kas nežadama.
Abipusis smurtas
Naktį iš gegužės 25-osios į 26-ąją įvykęs kruvinas susidūrimas tarp Gruzijos policijos ir šalies opozicijos, kurio metu žuvo du žmonės, neleido taip paprastai konfrontuojančioms politinėms stovykloms prikabinti tradicinių „geriečių“ ir „blogiečių“ etikečių.
Opozicijos, tiksliau, buvusios parlamento pirmininkės Nino Burdžanadzės vadovaujama radikalioji jos atšaka, protestą pradėjo gegužės 21 d., gavusi Tbilisio miesto valdžios leidimą protestuoti centriniame Tbilisio Rustavelio prospekte penkias dienas – iki gegužės 25 d. vidurnakčio. Po to opozicijai buvo pasiūlyta protestą tęsti kitoje miesto vietoje, nes gegužės 26 d., Gruzijos nepriklausomybės dieną, Rustavelio prospekte turėjo būti surengtas tradicinis karinis paradas. Tačiau opozicija nesutiko, nes greičiausiai slapta vylėsi, kad sužlugdytas karinis paradas sukels politinę krizę ar net baigsis M. Saakašvilio nuvertimu.
Per visas penkias protesto dienas ši opozicijos akcija neatrodė nei sėkminga, nei taiki. Protesto pradžioje susirinkusi kelių tūkstančių žmonių minia (nors tipiškai Gruzijoje protestuoja po keliasdešimt tūkstančių žmonių) netrukus ėmė mažėti, nes visuomenės „nebeuždegė“ įprastas opozicijos reikalavimas M. Saakašviliui atsistatydinti. Aktyviausi protestuotojai priminė ne politinę valią atėjusius išsakyti piliečius, o progos pamojuoti metaliniais strypais belaukiančius gatvės chuliganus.
Kita vertus, naktį iš gegužės 25-osios į 26-ąją policija išties brutaliai susidorojo su susirinkusiais Rustavelio prospekte – protesto malšintojai nesirinko nei priemonių, nei „taikinių“. Kietą policijos ranką patyrė ne tik prijaučiantys opozicijai, bet ir žiniasklaidos atstovai, ir atsitiktiniai asmenys. O demonstrantų sulaikymai labiau priminė politinį susidorojimą su opozicija Baltarusijoje. Nevyriausybinių žmogaus teisių gynimo organizacijų teigimu, iki šiol Gruzijoje be žinios dingusiais laikomi per 50 protesto dalyvių.
Nuo protesto iki protesto
Protestai Gruzijoje nėra naujiena. Politikos formavimo procesas ne šalies institucijose, o Rustavelio prospekte šioje Kaukazo valstybėje vyko dar iki nepriklausomybės atgavimo. Beje, iškalbingas faktas yra tai, kad nė vienas iš trijų šalies prezidentų – Zviadas Gamsachurdija, Eduardas Ševardnadzė, M. Saakašvilis – neatėjo į valdžią įprastiniu instituciniu keliu.
2003 metų lapkritį prasiveržęs protestas įgavo Rožių revoliucijos vardą, po kurio susikompromitavusį E. Ševardnadzę pakeitė provakarietiškas M. Saakašvilis. Tuomet buvo tikimasi, kad Rožių revoliucija taps paskutiniu politikos protesto atgarsiu šaliai žengiant demokratijos keliu. Tačiau institucinės politikos tradicija emocingame Gruzijos politiniame gyvenime prigyja sunkiai.
2007 metų lapkritį pasirodė pirmieji įtrūkimai „rožinėje“ stovykloje, o nepatenkintieji M. Saakašvilio „diktatūra“ užliejo Tbilisio gatves. Protestas buvo brutaliai numalšintas, o šis sprendimas vos nekainavo politinės karjeros pačiam M. Saakašviliui. Kritikuojamas Vakarų ir smerkiamas savo šalies opozicijos M. Saakašvilis formaliai atsistatydino iš prezidento posto. 2008-ųjų pradžioje buvo surengti pirmalaikiai prezidento rinkimai, kuriuos Vakarų bendruomenė vertino kaip demokratijos testą, ir juose M. Saakašvilis buvo be didesnių problemų perrinktas antrajai kadencijai.
2008 metų rugpjūčio karas su Rusija trumpam sutaikė M. Saakašvilį su opozicija, tačiau jau 2009-ųjų balandį kilo dar vienas grandiozinis protestas, savo trukme pralenkęs Rožių revoliuciją. Baigėsi šis protestas opozicijos „išsikvėpimu“ – opozicijos lyderiai pranešė apie „vasaros atostogas“ ir į Rustavelio prospektą nebegrįžo. Nors derybose tarp valdančiųjų ir opozicijos kompromiso taip ir nebuvo pasiekta, šis protestas tapo patvirtinimu, kad ir M. Saakašvilis sugeba valdytis. Tiesa, tuomet ir protestuojanti 60 tūkst. nepatenkintųjų prezidentu minia nesišvaistė metaliniais strypais.
Vis dėlto šių metų gegužės protestas, panašu, pretenduoja tapti visų ligtolinių protestų kulminacija – savo emocijų šįkart nevaldė nei opozicija, nei valdžia.
„Rožinė“ opozicija
2004-ųjų pradžioje vieninga ir nepajudinama atrodžiusi Rožių revoliucijos stovykla neilgai trukus pradėjo aižėti. Dar 2007 metais Gruzijos politinę padangę sudrebino konfliktas tarp M. Saakašvilio ir vieno artimiausio jo bendražygio, buvusio gynybos ministro Iraklio Okruašvilio, kuris galiausiai pabėgo iš šalies ir gavo politinį prieglobstį Prancūzijoje. 2008 metais nuo M. Saakašvilio atsiribojo dar viena ištikima jo bendražygė, parlamento pirmininkė N. Burdžanadzė. 2009-ųjų pavasarį opozicijos stovyklą papildė buvęs Gruzijos ambasadorius Jungtinėse Tautose Iraklis Alasanija. Buvusių M. Saakašvilio draugų sąraše taip pat puikuojasi ir pirmojo M. Saakašvilio ministrų kabineto užsienio reikalų ministrė Salomė Zurabišvili.
Kokia juoda katė perbėgo M. Saakašvilio bendražygių būrį? Viena vertus, šalininkus nuo dabartinio Gruzijos vadovo nusisukti greičiausiai privertė tas pats veiksnys, kuris politinės karjeros pradžioje užnešė pastarąjį į valdžios olimpą – tikslo siekimas nevengiant kraštutinių priemonių. Šis M. Saakašvilio būdo bruožas labai padėjo kovojant su korupcija ir nusikalstamumu šalyje, tačiau kitose srityse polinkis „persistengti“ ėmė kvepėti autoritarizmu.
Kita vertus, ir pati opozicija netrukdavo išsiskaidyti, ir tai įvykdavo greičiau nei pasibaigdavo protestas. Nuosaikiojo opozicijos flango lyderio I. Alasanijos teigimu, Gruzijos politiniame gyvenime skirtingose barikadų pusėse esantys politikai vienas kitą vis dar laiko ne priešingų požiūrių besilaikančiais kolegomis, o „mirtinais priešais“. Taigi, kol Gruzijos politinės jėgos neišmoks žaisti pagal Vakarų demokratijos taisykles, nesibaigiantys skilimai neišvengiami.
Karo kirvis – vidaus politika
Vidaus politika Gruzijoje visuomet buvo ypač jautri ir nesutarimų draskoma sritis. Dar prieš Rožių revoliuciją, o ypač po jos, valdantieji ir opozicija labiausiai nesutarė būtent dėl vidaus politikos klausimų. Po Rožių revoliucijos valdžios ir opozicijos sugyvenimo įspūdį sudarė veikiau tai, kad abi politinės barikados pusės buvo bendros užsienio politikos klausimais – net nepaisant nuolat prikišamų sąsajų tarp naujosios opozicijos ir Maskvos. O tarptautinei bendruomenei Gruzijos vidaus politika ir nesibaigiančios rietenos šia tema nelabai rūpėjo.
Vis dėlto pastaruoju metu vidaus politikos nesutarimai įgauna vis agresyvesnę ir destruktyvią formą. Pavyzdžiui, vienas iš 2009 metais protestų metu pasiektų susitarimų tarp opozicijos ir M. Saakašvilio buvo dėl valdžios institucijų galių balansavimo. Tai buvo padaryta 2010-ųjų pabaigoje, priėmus Konstitucijos pataisas, kuriomis buvo sumažintos prezidento ir padidintos ministro pirmininko galios. Tačiau po jų pasipylė kaltinimai, kad M. Saakašvilis ruošia sau būdą išlikti valdžioje po prezidento kadencijos pabaigos 2013 metais.
Kita vertus, neatidėliotini darbai Gruzijoje yra beviltiškai užstrigę. Nepaisant to, kad kitais metais šalies laukia parlamento rinkimai, valdantieji ir opozicija niekaip nesugeba susitarti dėl rinkimų kodekso pataisų. Valdantieji kaltinami nenoru atverti kelio į parlamentą kitoms partijoms, opozicija – derybų blokavimu.
Šį sąmyšį dar labiau sustiprina socialinės ir ekonominės problemos. Nuo 2004 iki 2008 metų Gruzijos ekonomikos augimą skatino tiesioginių užsienio investicijų antplūdis, 2007 metais viršijęs 2 mlrd. JAV dolerių. 2008 metų rugpjūčio karas su Rusija ir netrukus užklupusi pasaulinė ekonomikos krizė išsekino šį šalies augimo šaltinį – tiesioginių užsienio investicijų apimtys 2010 metais tesiekė vos apie 500 mln. JAV dolerių. Pastaraisiais metais Gruzijos valdžia nesugeba suvaldyti infliacijos, dar ekonominio pakilimo metu neįveiktas skurdas ir nedarbas šiandien visu sunkumu užgulė valdžios ir visuomenės pečius. Tad politinėms jėgoms krautis kapitalą būsimiems rinkimams, žaidžiant visuomenės įniršiu – labai palanki dirva.
Ir galiausiai, kaip ne kartą yra sakęs Gruzijos užsienio reikalų ministras Grigolas Vašadzė, Gruzija neišvengia klaidų, nes, kitaip nei Baltijos valstybės, neturi žmonių, kurie iš savo patirties žinotų, kas yra demokratija. Taigi Tbilisiui tenka mokytis iš savų klaidų. O kai teorinė demokratijos vizija persipina su kaukazietišku temperamentu viską gauti čia ir dabar – klaidos neišvengiamos.
