Skaitmeniniu būdu ištobulinti įvaizdžiai reklamose ir spaudoje sukuria nepasiekiamą iliuziją, ypač paauglėms galinčią sukelti depresiją ir mitybos sutrikimus.
Fotošopo iliuzionistinius triukus kuriant mados ir grožio reklamas, žurnalų viršelius ar įžymybių portretus spaudoje, suuodžiame daugelis. Gražuolės iš televizijos ekranų ir žurnalų viršelių nuolat primena apie mūsų netobulą prigimtį, tad belieka guostis – tai ne be fotošopo prisilietimo…
Iš tiesų, sekdami kiekvieną sezoną ant podiumo pristatomas kolekcijas, negalvokime, kad drabužių dizaineriai kuria tik laiboms podiumų gazelėms. Jie kuria MUMS, mūsų individualiems, netobuliems kūnams ir už šią galimybę moka didelius pinigus demografinius žmonių sudėjimus tiriančioms, duomenis sisteminančioms ir apdorojančioms įmonėmis.
Niujorke įsikūrusi, visame pasaulyje žinoma kompanija „Alvanon“ tiria demografinius potencialių pirkėjų figūrų skirtumus, sistemina duomenis, kuria standartus, gamina manekenus tam, kad garsiausios pasaulio drabužių bendrovės geriau įsigilintų į vartotojų kūno ypatybes bei poreikius ir pagal juos kurtų atitinkamus gaminius.
Natūralu, kad, pavyzdžiui, tas pats „Prada“ drabužis turi būti adaptuotas japonų, amerikiečių, europiečių sudėjimams. Taigi, kol ant podiumų dizaineriai stipriai įsikibę nulinio ar antro dydžio, kitaip tariant XS, standarto, reali situacija apie žmonijos kūno tendencijas kalba ką kita. Štai vidutinis amerikiečių dydis yra 14, mūsuose tai reiškia XL, liemenėlės dydis – 36 C, standartas, pagal kurį gaminama produkcija pirkėjams – 8 dydis, vadinamasis M. Taigi modeliai yra podiumų, bet ne pirkėjų, vartotojų idealai ir visai nebūtina jų siekti. Beje, per išpardavimus populiariausi XS drabužiai liudija, kad šio dydžio, tobulo kūno savininkių pasaulyje visgi yra mažuma…
Ir dar viena mažytė paslaptis. Kaip manote, kodėl vienoje parduotuvėje jums tinka M dydis, o kitoje vos įsispraudžiate į L? Štai JAV yra tokių kompanijų, kurios norėdamos pataikauti savo klientams, ketvirtą dydį pavertė nuliniu. Tai subtilus triukas paguosti: pas mus esi lieknesnė nei kur kitur…
Pagal „Alvanon“ duomenis, nurodančius pasaulio moterų nuo 26 iki 35 metų vidutinę liemens apimtį, Japonijoje tai – apie 67 cm, Europoje – apie 76 cm, JAV – apie 84 cm. Ši statistika akivaizdžiai kertasi su visuomenės informavimo priemonėse eskaluojamais tobulo kūno standartais.
Kad nepageidaujami centimetrai mažiau kankintų – keletas statistinės informacijos pavyzdžių. Pagal „Alvanon“ duomenis, nurodančius pasaulio moterų nuo 26 iki 35 metų vidutinę liemens apimtį, Japonijoje tai – apie 67 cm, Europoje – apie 76 cm, JAV – apie 84 cm. Tuo tarpu figūros tipų duomenys tokie: proporcingos smėlio laikrodžio formos yra 5,54 procentai moterų, tiesios figūros – 26,15 proc., ovalo formos – 5,66 proc., apversto trikampio – 0.52 proc., trikampio – 30.11 proc., modifikuoto smėlio laikrodžio – 32 proc. Įsivaizduokite, kiek pasaulyje pageidaujamų ir nepageidaujamų centimetrų – jais būtų galima visą Žemę apsukti tarsi siūlų kamuolį.
Šie faktai akivaizdžiai kertasi su visuomenės informavimo priemonėse eskaluojamais idealais ir tobulo kūno standartais. Tačiau jei ir tokia statistika neskamba paguodžiamai, galbūt ilgainiui galės pagelbėti amerikiečių kompiuterijos mokslų profesoriaus Hany Farido iš Dartmoutho sukurta fotošopo demaskavimo programa. Mokslininką įkvėpė netylančios medikų, žmogaus teisių gynėjų ir feminisčių diskusijos dėl pažeidžiamų moterų ir paauglių psichologinių ir sveikatos problemų, iškylančių siekiant fotošopu sukurtų idealų. Skaitmeniniu būdu ištobulinti atvaizdai reklamose ir spaudoje skatina siekti nepasiekiamos iliuzijos, ypač tarp paauglių, pastūmėjančios į depresiją ir mitybos sutrikimus.
Tokia problema intrigavo kompiuterijos profesorių H. Faridą, kuris su kolega Ericu Kee sukūrė programą, nustatančią, kiek vaizdai nuotraukose yra pakeisti skaitmeniniais įrankiais. Minimalūs ir radikalūs pakeitimai įvertinti skale nuo 1 iki 5. Minimalus retušavimas – kai paskaistinamos, paryškinamos spalvos ar, pavyzdžiui, nukarpomi pasišiaušę plaukai. Drastiškas – kai nuimama 5-10 kilogramų, pridedama 5 centimetrai ūgio, pajauninama keleriais ar keliolika metų. Unikalus H. Farido ir E. Kee išrastas algoritmas matuoja, kiek nuotraukoje pakeistas žmogaus kūnas ir veidas.
Mokslininkai teigia nenorį fotošopo pateikti kaip demono ir atimti galimybės kūrybingiems žmonėms dirbti su šia programa. Tačiau reikia, kad visuomenė gebėtų skirti realybę nuo iliuzijos, kaip filme „Avataras“ atskirtas žmonių ir avatarų pasaulis. Programos išradėjai įsitikinę, kad ir patys modeliai privalo turėti galimybę pasirinkti, kiek būti retušuotiems: ar 1, ar 5 lygiu.
Žurnalo, kuriame aptarinėjamos Madonnos veido korekcijos, viršelis.
Garsus lietuvių fotografas Gediminas Žilinskas abejoja, kad tokia programa galėtų tiksliai atsekti visas nuotraukos transformacijas, nes tam pirmiausia reikia turėti pirminį, originalų jos formatą. Kitu atveju tegalimi nustatyti tik bendri fotografijos pakeitimai: pašviesinimas, patamsinimas ir pan. „Fotošopas nėra kažkoks blogis ar manipuliacinis įrankis. Tai natūrali fotografijos evoliucijos dalis, sukurianti galimybių apdoroti nuotrauką: kadruoti, apkirpti, suderinti šviesos ir tamsos balansą, pakeisti atspalvius. Tai leidžiama ir profesionalių fotografų konkursuose“, – sako G. Žilinskas.
Žurnalų dizaineris Darius Markūnas teigia, kad Vakaruose jau ryški tendencija publikuoti kuo mažiau retušuotas fotografijas: „Lietuviai šioje srityje atsilieka, o štai užsienio leidiniuose tarsi kokybės ženklu žymimos fotošopu nekoreguotos nuotraukos. Tai tarsi pridėtinė vertė“. G. Žilinskas sako girdėjęs, kad retušuotos nuotraukos žymėjimas ilgainiui gali tapti privalomu.
Nors, anot D. Markūno, profesionalams ši programa yra didelė pagalba, tačiau jis sutinka, kad išdailintos nuotraukos kelia pavojų iškreipti visuotinį grožio supratimą – grožio idealais tampa iliuzijos. Fotografas G. Žilinskas teigia, kad šia programa daugiausia dailinamos vadinamosios glamour stilistikos nuotraukos madoje ir reklamose, sukuriančios viliojančią iliuziją. Jo manymu, svarbiausia apie tai kalbėti, rodyti, šviesti, kad žmonės gebėtų atskirti, kur yra kas.
Minimalus, pirmo lygio retušavimas – kai paryškinamos spalvos ar „nukarpomi“ pasišiaušę plaukai. Drastiškas, penkto lygio – kai „nuimama“ 5-10 kilogramų, pridedama ūgio, pajauninama keleriais ar keliolika metų.
Fotografas Raimundas Švilpa teigia nuotraukų fotošopu beveik neliečiantis: „Šia programa koreguoju fotografijos tamsumą ir šviesumą, kontrastus, tačiau žmogaus neliečiu. Kita vertus, fotošopu galima sukurti tam tikrą stilistiką“. Jo manymu, žmonės tiki tuo, ką mato ne dėl to, kad yra nenuovokūs, o kad tiesiog nesusimąsto, pasiduoda įspūdžiui. „Blogiausia, kai lygindami save su gražuoliais ant viršelių, žmonės susikuria iliuzines siekiamybes“, – teigia menininkas.
Pasak žurnalų dizainerės Kornelijos Buožytės-Jerašūnienės, fotošopas tam ir sukurtas, kad maksimaliai leistų priartėti prie tobulybės: „Neabejoju, kad dauguma žmonių žino, kad nuotraukos yra tobulinamos skaitmeniniais įrankiais, tačiau jie neįsivaizduoja, kiek daug. Manau, nieko neatsitiktų, jei fotošopo būtų naudojama ir mažiau – grožio sąvoka neišnyktų ir galbūt įgytų naujų reikšmių“.
G. Žilinskas kitų metų pradžioje ketina surengti moterų fotografijų parodą, kur būsią daug nuogo, bet neretušuoto kūno. „Juk prigimtinį grožį transformuoja ne tik skaitmeniniai įrankiai, bet ir įvaizdis, makiažas, šukuosena. Reikia atskirti, kur dokumentinė, kur meninė fotografija. Sukūrę tobulą mados kadrą menininkai neteigia, kad tai realybė. Tai meninė iliuzija, kurios tikslas nėra atkartoti tikrovę“, – tikina G. Žilinskas ir priduria, kad svarbiausia, jog žmonės tai suvoktų.
