67-erių Algirdas Buda pramintas keistuoliu. Šis
Grinkiškio miestelio (Radviliškio r.) gyventojas visiems žinomas kaip
kolekcionierius – senovinių baldų, geležies dirbinių, rakandų rinkėjas bei būsimo muziejaus kūrėjas.
Atsiras gyvačių
Atšilus orams rasti A.Budą namuose nėra lengva. Vyras dviračiu keliauja po aplinkinius kaimelius, vienkiemius bei sąvartynus. Juose vyras ieško daiktų, kuriuos galėtų priglausti po savo stogu. Kolekcionieriaus kaimynės apie jį atsiliepė teigiamai: vyras nei geria, nei rėkauja, tik turi tokį neįprastą pomėgį.
„Labai savotiškas žmogus. Šiaip geras jis – nei „pletkininkas“, nei ką“, – lingavo galva beveik 90-ies sulaukusi Julija. Ir kartu su į svečius atėjusia Zofija porino toliau. A.Budą jodvi geranoriškai vadino užkietėjusiu senberniu, senovišku, geros širdies žmogumi. Kartą Julija per Kūčias pasikvietė kaimyną vakarienės. Šis atsinešęs vynelio, ramiai pasėdėję, pakalbėję. Užtat jodvi nesupranta, kodėl kaimynas nenusikerpa ilgų plaukų bei nenusiskuta barzdos. „Kaltūnai ant jo galvos, apšepęs toks“, – stebėjosi moteriškės.
Kaimynės kalbėjo, kad A.Budai daugiau niekas nerūpi, tik rinkti ir kaupti visokius daiktus. „Pavasarį aš jam sakau: Algi, nusigrėbk gi lapus, kad gražiau būtų. Jis man: jei tau reikia, pati nusipjauk“, – juokėsi Julija. A.Budos namas ir visa aplink esanti teritorija užkrauti visokiais rakandais. „Jis turi didelę pasagą, mažesnę pasagą ir visai mažiukę kumeliuko pasagėlę“, – krykštavo Julija. „Pas jį ten gyvačių atsiras“, – įsitikinusi Zofija.
Renkasi vietos gyventojai
Kaimynės pasakojo, kad pas A.Budą kartais atvažiuoja metalo supirkėjų. Jie visaip kalbina krūvas metalo laužo surinkusį vyrą, tačiau šis niekaip nesutinka parduoti savo turto. „Tikriausiai euro laukia, kad daugiau uždirbtų“, – spėjo pas drauges užsukusi Bronė. Tiesa, puikiai miestelio gyvenimą išmanančios moterys vis dėlto nesutarė dėl kai kurių dalykų. „Jis turi dvylika kačių“, – pranešė Julija. „Eik jau, neturi“, – atkirto Bronė. „Turi“, – spyrėsi Julija. „Neturi“, – nesutiko Bronė.
A.Budos kieme išgerti renkasi vietos gyventojai. Kaimynės matė ten besimėtančių daugybę tuščių plastmasinių alaus butelių. „Gal jis ir tuos bambalius renka?“ – juokavo Zofija.
Tačiau pirmutiniame gatvelės name gyvenanti moteris sakė, kad stikliuko mėgėjai pas A.Budą renkasi dėl to, kad jiems miestelyje daugiau nėra kur dėtis – negi gatvėje gers, o suoliukų nelabai rasi. Ji pasakojo nuolatos siūlanti A. Budai viešai skelbti apie savo būsimą muziejų: juk lankytojams galėtų bilietėlius pardavinėti, taip užsidirbtų truputį pinigų.
Turi visko ir bet ko
Ant tiltelio per Šušvę sutiktas A.Buda varėsi dviratį, prie kurio buvo prikabintas žalias fotelis. Pasveikintas „Laba diena, pone Algi!“, jis atsakė esąs Algis, bet ne ponas. Atsivedęs į savo valdas, ryškiai mėlynų akių, kepuraitę su užrašu JFK (Johnas Fitzgeraldas Kennedy, buvęs JAV prezidentas – red.) užsidėjęs vyras pasiūlė atsisėsti ant suoliuko. Šalia lakstė dvi katės – vienintelės jo augintinės. „Čia pas mane miestelio aukštuomenė susirenka“, – pamojo į atlinguojančio vietos girtuoklėlio pusę. A.Buda šiems veikėjams leidžia užsidirbti – už šių atneštus gelžgalius, indus, medinius ir kitokius daiktus užmoka. Įvairių daiktų atneša ir sumoję keletą centų užsidirbti vaikai.
Rodydamas savo eksponatus A.Buda pasakojo daugelio jų istoriją. 1935 metais JAV Konektikuto valstijoje išleistas paveikslas su legendiniais lakūnais Steponu Dariumi ir Stasiu Girėnu, išdailintas rašomasis stalas iš Valatkaičių, šimtametis Pociūnėlių dvarininko stalas, XIX amžiaus vidurio medinis kubilas su inicialais B. F. – lauknešėlis, kuriame darbininkams į laukus nešdavo sriubą, ir daugybė paprastų kasdienių daiktų: puodukai, lėkštutės, sovietmečiu išleistos knygos, neaiškios paskirties gelžgaliai ir pan.
Paklaustas, kam jam reikalinga senovinė spinta, šeimininkas atsakė: „Taigi visiems kitiems daiktams sudėti“. A.Buda rūpinasi savo mediniais turtais: dubenėlyje turi paruošęs sūrymo, kuriuo naikina įsimetusias kirvarpas. Užtat penkiagalviai spąstai pelėms guli nenaudojami.
Muziejaus įkurti A.Budai nesiseka, nes nėra pagalbininkų, be to, kasdien atsiranda naujų eksponatų, reikia jais pasirūpinti, taigi laisvo laiko beveik nelieka. Vyras žadėjo susitvarkyti, jei sveikata leis. Tačiau, jo nuomone, reikia labai daug padaryti, kad muziejus atliktų savo misiją – auklėtų žmones. „Pas mane kol kas sandėlis, ne muziejus“, – apgailestavo jis. Savo turtų kitiems muziejams vyras nedovanoja, nes „vis tiek į muziejus žmonės nevaikšto“. Tačiau kartais su šiomis įstaigomis savo eksponatais A.Buda vis dėlto apsikeičia.
Troboje dar yra daugybė senus laikus menančių daiktų: „Singer“ siuvamoji mašina, 1863 metais Vilniuje išleista knyga „Wykład“, XIII amžiaus kirvuko antgalis, tarpukario Lietuvos keptuvė su penkiomis įdubomis kiaušiniams kepti ir kt.
Paklaustas, kaip jis, rusiškai gerai nemokėdamas, skaito kirilica parašytas knygas, A.Buda paaiškino, kad jis skaito lietuviškai: turi knygų, išleistų spaudos draudimo laikotarpiu – lietuviški žodžiai rusišku raidynu. Televizoriaus nežiūri, nors jų turi keliolika – skaityti įdomiau. Vyras iš pensijos prenumeruoja valstiečiams skirtą laikraštį.
Pomėgis nuo vaikystės
A.Buda nuo vaikystės renka įvairius daiktus: pašto ženklus, monetas, žmonių pamestus ar prarastus dokumentus. Šiuos teigė panaudojęs kilniais tikslais – atidavęs šeimininkams, o šie, atgavę įrodymus, susigrąžinę savo žemę.
Aplinkiniai kalba, kad potraukis seniems daiktams vyrui atsirado kūdikystėje, kai jį vos gimusį mama suvyniojo į senus senus drabužius. Pats A.Buda sakė manąs, kad jam patinka menas, dėl to jis renka dailius daiktus. Taip pat jis aiškino trokštąs žinių, nes norįs tapti tikru istoriku. „Netapau sportininku, netapau girtuokliu, tai nors istoriku būsiu“, – kalbėjo jis. Anksčiau vyras pats drožinėjo, bet nustojo supratęs, kad jam medžio gaila.
Daugelį miestelio gyventojų stebina vyro pomėgis rinkti ir kaupti įvairiausius daiktus, kurių vieta dažniausiai būna sąvartynuose. A.Buda paaiškino juos renkąs, kad žmonės nesudegintų ar kitaip nesunaikintų. Jis jau nužiūrėjęs senovinę lovą, kurios kojos kaimiečio buvo naudojamos triušiams garde atskirti.
Nepakankamai mokytas
Kaimynės pasakojo, kad anksčiau A.Buda turėjo panelę. Ji buvusi kirpėja, tad pasirūpindavo vyro išvaizda. „Kartą išlipau iš autobuso – vos nenugriuvau. Sakau, Algi, ar čia tikrai tu?“ – vyro išvaizdos pasikeitimus prisiminė Julija.
Savo namuose surentęs tikrą muziejų, tik nesutvarkytą, A.Buda nebijo vagių. Jis įsitikinęs, kad mažų daiktų jie nevogs, nes šie atrodo nereikalingi, o sunkesnių, ypač metalinių, taip lengvai nepakelsi. Medinės trobos šeimininkas bijo tik gaisro, todėl elektrą įsijungia tik retais atvejais. „Naktį visada išjungiu. Jei bus gaisras, žinosiu, kad mane padegė“, – aiškino jis.
Didelis kolekcionieriaus troškimas – atkurti XVI amžiuje rašytiniuose šaltiniuose paminėtą Grinkiškio dvarą, kuriame dabar šeimininkauja vandalai. Valstybė atkūrimo darbų finansavimą nutraukė, tad A.Buda planuoja parduoti kai kuriuos savo eksponatus ir už juos gautais pinigais paremti dvaro atstatymą.
Giedrė Steikūnaitė
Ž.Vyšniausko nuotr. Vietos girtuoklėlius savo kieme
priglaudžiantis A.Buda jiems leidžia užsidirbti – superka atneštus
sendaikčius.
