Vertinant vien sausą statistiką, kad per kelerius metus Lietuvos visuomenė tapo gerokai sveikesnė, tačiau žinant, jog stebuklų nebūna, galima teigti: ligonių sumažėjo tik statistikos lentelėse.
Nuo 2009 m. gegužės 1 d. pasikeitė ligos pašalpų mokėjimo tvarka, kartu sumažėjo ir oficialus sergančių asmenų skaičius. Iki minėtos datos už pirmąsias dvi ligos dienas darbdavys kompensuodavo 80–100 proc., o nuo trečios dienos „Sodra“ mokėdavo 85 proc. kompensuojamojo darbo užmokesčio siekiančią ligos išmoką. Nuo 2009 m. gegužės 1 d. už pirmąsias dvi ligos dienas ir toliau moka darbdavys (ne mažiau 80 proc. darbo užmokesčio), o „Sodros“ mokama dalis – nuo trečios iki septintos ligos dienos skiriama tik 40 proc. kompensuojamojo uždarbio dydžio išmoka. Nuo aštuntos dienos ji padidėja iki 80 proc.
2007 m. ligos atvejų skaičius siekė 773 tūkst., 2008 m. – 754 tūkst. 2010 m., kai visus metus galiojo nauja tvarka, ligos atvejų skaičius sumažėjo iki 400 tūkst. Preliminariais „Sodros“ duomenimis, 2012 m. buvo 468 tūkst. ligos atvejų.
Sergančių skaičius sumenko ir dėl to, kad sumažėjo pačių dirbančių asmenų. Užimtų gyventojų skaičius pernai buvo apie 16 proc. mažesnis nei 2007-aisiais. O ligos atvejų sumažėjo 39 proc. Prie to prisidėjo griežtesnė ligos pažymų išrašymo kontrolė. Net ir patys darbdaviai skųsdavosi, kad darbuotojai piktnaudžiauja trumpalaikiais nedarbingumo pažymėjimais. 2008 m. darbdaviai ligos išmokoms išleido 100,5 mln. litų. 2010 m. – jau tik 42 mln. litų, o 2011 m. – 49 mln. litų.
Tačiau kitas rodiklis – vidutinė nedarbingumo trukmė – išaugo. Pirmiausia sumažėjo „trumpalaikių ligonių“ skaičius. Gali būti, kad dalis žmonių vengia imti nedarbingumo pažymėjimą ir išsikapsto iš ligos toliau dirbdami. Tačiau likusi dalis, kuri delsė gydytis, suserga dar labiau ir sveiksta ilgiau.
„Visada būdavo sergančių, kuriems nereikia nedarbingumo pažymėjimo – ir prieš 2009 m., ir po jų, – teigė Kaune dirbanti šeimos gydytoja Daiva Buikienė. – Tačiau jei paaiškini, kuo jiems gali baigtis ligos ignoravimas, paprastai nereikia įtikinėti, kad rimtai žiūrėtų į ligą.“
Kaip rodo „Sodros“ duomenys, 2007 m. vidutinė vieno ligos atvejo trukmė buvo 11,8 dienos, o 2010 – jau 14,8 (2012 m. šis rodiklis, preliminariais skaičiavimais, siekė 14,14 dienos). Nors niekas negali tiksliais tyrimais patvirtinti tokios versijos, dalis medikų mano, kad ilgiau užtrukusias ligas nulemia per ilgos abejonės, ar verta kreiptis į gydytoją, bandymai patiems gydytis ir vaikščiojimas į darbą teisinantis neva tik lengvu peršalimu.
Kaina – 300 mln. litų
Bene labiausiai dabartine tvarka viešai piktinasi profesinių sąjungų atstovai. Jų teigimu, dėl sumažintų išmokų plinta įsisenėjusios ligos, mažėja darbingumas, o tai galiausiai valstybei gali kainuoti net daugiau, nei sutaupo Sodra“.
„Mes jau prieš ketverius metus, kai buvo įvedama nauja tvarka, kalbėjome, kad tai bloga tvarka. Negalima perpus sumažinti žmogaus pajamų, kai jis serga ir jam reikia geresnio maisto, vaistų ir visa kita, – kalbėjo Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas. – Todėl mes siekiame, kad būtų grąžinta buvusi tvarka, kai kompensuota 80 proc. darbo pajamų.“
Tačiau tuo profesinių sąjungų reikalavimai nesibaigia. A. Černiauskas siūlo kompensacijas dėl ligos didinti dar labiau – priklausomai nuo darbo stažo įmonėje, laikotarpio be ligų trukmės ir kitų kriterijų jas būtų galima kai kuriais atvejais padidinti ir iki 100 proc. Vis dėlto pirmiausia siekiama bent jau grįžti prie 2009 m. pradžioje buvusios tvarkos. „Kiek teko bendrauti su socialinių reikalų ir darbo ministre, su Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininke ir su pačiu premjeru, visi palaiko šiuos pasiūlymus ir teigia, kad bus ieškoma galimybių keisti dabartinę padėtį“, – gana optimistiškai buvo nusiteikęs A. Černiauskas.
Vis dėlto Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė Kristina Miškinienė nebuvo tokia konkreti: „Kol kas laukiu duomenų iš „Sodros“, kad matyčiau, kiek mažėja pajamos, kokia dabartinė situacija, ir viską įvertinę galėsime spręsti, kokių pokyčių reikia.“ Ji pripažino sulaukianti nemažai pirminės sveikatos priežiūros gydytojų perspėjimų, kad žmonės vengia imti nedarbingumo pažymėjimus, kreipiasi į medikus per vėlai, o tai skatina lėtines ligas.
„Tačiau nereikia pamiršti, kad „Sodra“ praskolinta, o grįžti prie buvusios tvarkos kainuotų apie 300 mln. litų, – teigė K. Miškinienė. – Mes turime laikytis ir finansinės drausmės. Tačiau neperžengdami proto ribų, pamažu turėtume judėti ligos pašalpų didinimo linkme. Nes dabar žmogus, nors ir apdraustas socialiniu draudimu, realiai negali iki galo juo naudotis.“
„Sodros“ biudžetui tikrai pavyko nemažai sutaupyti – 2008 m. vien ligos pašalpoms buvo skirta 665 mln. litų, o 2010 m. – jau tik 330 mln. litų. (2011 m. šios išlaidos ūgtelėjo iki 351 mln. litų). Vis dėlto didžiausias „Sodros“ galvos skausmas buvo ne ligos pašalpos, o smarkiai išaugusios išlaidos motinystės (tėvystės) pašalpoms. Dar Gedimino Kirkilo Vyriausybei smarkiai jas padidinus, išlaidos šoktelėjo bemaž penkis kartus: 2007 m. joms buvo skirta 278 mln. litų, 2008 m. – jau 772 mln., o 2009 m. – net 1,198 mlrd. litų. Tik 2011 m. motinystės (tėvystės) išmokos ėmė mažėti ir sudarė 910 mln. litų.
