Pernai rudenį užfiksuotą kainų šuolį nulėmė ir politiniai sprendimai.
Pasaulį krečia drugelio efektas. Tereikia dviem Kanados ūkininkams tik pasvarstyti apie būsimą, ko gero, šiek tiek prastesnį grūdų derlių ir mažutėje Lietuvoje pabrangsta duona. Maisto kainos jau seniai tapo globalios rinkos dalimi, kurią veikia ne tik pagrindinis pasiūlos ir paklausos principas, bet ir spekuliacijos bei gandai.
Lietuvoje 2005 metų vasarį už vidutinį atlyginimą (tuomet jis po mokesčių siekė apie 900 litų) buvo galima nusipirkti 1 348 kg bulvių arba 87 kg kiaulienos (be kaulo), arba 407 kg ruginės duonos, arba 58 kg sviesto. 2011 metų vasarį už vidutinę algą – 1 620 litų (2010 metų duomenimis) minėtų prekių proporcijos gerokai skiriasi: atitinkamai 890 kg bulvių, 120 kg kiaulienos, 289 kg duonos ir 70 kg sviesto.
Lietuviai, regis, jau susitaikė, kad vienam pagrindinių gyvenimo poreikių – maistui – tenka išleisti vis daugiau pinigų. Statistikos duomenys, liudijantys, kad mes maisto produktams atseikėjame net iki ketvirtadalio pajamų, tik dar akivaizdžiau patvirtina, kaip toli esame atsilikę nuo ekonomiškai stipresnių Vakarų valstybių. Prancūzai, britai, skandinavai „pravalgo“ vos 10–13 proc. uždirbamų pinigų.
Maisto kainos lyg ant mielių ėmė kilti nuo praėjusių metų vasaros, kai iš įvairių pasaulio šalių pradėjo aidėti prognozės apie prastą būsimą derlių. Nors Lietuvoje javapjūtė dar nebuvo prasidėjusi, pakako žinios, kad Rusijoje nemažą dalį grūdų derliaus sunaikino sausra, ir šoktelėjo miltų kainos. Paskui pabrango duonos gaminiai – ir visai nesvarbu, kad iškepti iš pigesnės senojo derliaus žaliavos. Vėliau tikras ažiotažas kilo dėl grikių. Iki tol itin didele paklausa nepasižymėjusios kruopos staiga buvo šluote iššluotos iš parduotuvių lentynų, o kai vėl jose atsirado, kainavo nebe 4, bet 9 litus už 1 kg.
Nuo 2010-ųjų vasario per metus pienas pabrango 25 proc., sviesto kainos šoktelėjo 20 proc., grietinė, sūris ir varškė – apie 13–16 proc.
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys, kalbėdamas apie maisto produktų kainų kilimo priežastis, priminė, kad mūsų šalis yra didelės rinkos dalis, todėl jos įtaka – neišvengiama. Jeigu pasaulyje vartojimas auga, o gamtos stichijos suniokoja derlių, kainų kilimo audra atsirita ir iki Baltijos pajūrio. Lietuva negali nei uždaryti sienų, nei įšaldyti kainų – lieka tik prisitaikyti. Pastaruosius kelerius metus žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos mūsų šalyje lyg veidrodis atspindi pasaulines tendencijas. O kai brangsta žaliavos, į viršų kopia ir galutinės produkcijos kainos. Tai, žinoma, džiugina ūkininkus, tačiau varo į neviltį vartotojus, nes Lietuvoje daugelis maisto produktų jau seniai kainuoja tiek pat kiek turtingesnėse Vakarų Europos valstybėse.
Faktas, kad šalies žemės ūkis užaugina kur kas daugiau produkcijos negu reikia vidaus rinkos poreikiams patenkinti, gerina eksporto rodiklius, tačiau pirkėjus ne itin guodžia. Kas moka daugiau – ten ir iškeliauja lietuviška produkcija, o vietos rinkai lieka pasaulinių tendencijų padiktuotos kainos. Tiesa, pieno perdirbėjai įrodinėja, kad būtent aukšti eksporto rodikliai leido kuriam laikui pristabdyti kainų kilimą vidaus rinkoje. Tačiau prisiimti tokią naštą ilgesniam laikui įmonėms pasirodė per sunku.
Daržoves suvalgė rusai
Maisto produktų kainas Lietuvoje lemia ne tik globali rinka, bet ir artimiausios mūsų kaimynės: Rusija bei Lenkija. Būtent rusai šiemet iššlavė Lietuvos daržovių augintojų sandėlius – dėl to daržovių kainos padidėjo ne procentais, o kartais.
Kopūstai vasarį, palyginti su tuo pačiu metu pernai, kainavo tris kartus brangiau, kiek mažiau – „tik“ 130–140 proc. – brango morkos, „vos“ 100 proc. – svogūnai ir bulvės.
Vieno stambiausių Lietuvos daržovių augintojų Algimanto Vaupšo sandėliuose liko visai mažai produkcijos. Didžiąją dalį jos Kelmės rajono ūkininkas parduoda Lietuvoje, nors nemažai daržovių šiemet pirko užsakovai iš Rusijos. Šie būtų išvežę ir dar daugiau produkcijos, bet lietuviai jau nebeturi ko pasiūlyti.
Kelis kartus išsipūtusios daržovių kainos A. Vaupšo nė kiek neguodžia. „Iš šono žiūrint atrodo, kad štai dabar ūkininkai galės užsidirbti, nes daržovės labai brangios, bet mes net neturime ko parduoti, – apmaudo neslėpė pašnekovas. – Pernai visų daržovių derlius buvo labai prastas.“ Bulvių jis augina apie 30 ha ir kasmet tikisi nukasti 50 tonų iš hektaro. Tačiau pernai rudenį tokie planai žlugo. 18 ha bulvių tiesiog paskendo ir jų A. Vaupšas net nekasė. Jis skaičiuoja: tam, kad nepatirtų nuostolių, iš 12 ha gautas derlius turėjo būti pardavinėjamas po 2,5 lito už kilogramą. Kadangi tokia kaina – nereali, jis džiaugėsi, kad dalį žuvusio bulvių derliaus patirtus nuostolius atlygino draudimas.
Kalbantis su ūkininku vėl tenka įsitikinti, kad mūsų žemdirbiams blogai ir kai derlius geras, ir kai prastas. Štai 2008 ir 2009 metais Lietuvoje žemdirbiams neteko dūsauti dėl prasto derliaus, tačiau džiaugsmo šūksnius gožė aimanos dėl žemų produkcijos supirkimo kainų.
„Prieš tai dvejus metus mes nieko neuždirbome, nes iš Lenkijos plūdo pigesnė produkcija, pas kaimynus apmokestinama tik 5 proc. pridėtinės vertės mokesčiu. Lietuviai pirko lenkišką produkciją, o mes savąją turėjome atiduoti beveik už dyką, – sakė A. Vaupšas. – Dvejus metus beveik nieko negalėjau grąžinti bankams. O šiemet viską, ką uždirbsiu, jiems ir atiduosiu.“
Šuolį lėmė politiniai sprendimai
Krakmolą gaminančios bendrovės „Amilina“ generalinis direktorius Mindaugas Gedvilas kone kasdien stebi, kaip šiųmetės kviečių kainos artėja prie 2008 metų vasario pabaigoje užfiksuoto šuolio, kai kviečiai pabrango iki 284 eurų (980 litų) už toną. Šių metų vasario pradžioje už aukščiausios kokybės kviečius jau teko mokėti po 920 litų, o biržoje buvo užfiksuota 275 eurų (948 litų) už toną kaina. Matydamas tokius skaičius, pašnekovas nesistebi, kodėl pasaulyje vėl kyla diskusijų apie maisto karus ir net įžvelgiama ankstesnės krizės požymių. „Tačiau nereikėtų pamiršti, kad tų pačių 2008-ųjų trečiąjį ketvirtį kviečių kainos nukrito iki 125 eurų už toną. Kas galėtų paneigti, kad egzistuoja tikimybė įvykiams klostytis panašiai ir šiemet“, – IQ kalbėjo M. Gedvilas.
Grūdų, o vėliau – ir miltų bei kitų gaminių – brangimo priežasčių „Amilinos“ vadovas linkęs ieškoti Rytų pusėje. Dar 2010-ųjų vasarą, net nepaaiškėjus tikslesniems grūdų derliaus duomenims, Rusijos politikai uždraudė kviečių eksportą. Vėliau tokį patį sprendimą priėmė ir Ukraina. Tai buvo rimtas signalas rinkoms, kad grūdinių kultūrų derlius neprilygs ankstesniems metams. „Rudenį užfiksuotas kviečių kainų šuolis buvo nulemtas politinių sprendimų, kuriuos paskatino gana sudėtingos gamtinės sąlygos“, – įsitikinęs pašnekovas.
Šiuo metu Ukraina jau leidžia eksportuoti žemės ūkio produkciją, o Rusija – miltus. Jeigu pavasarį paaiškės, kad žiemkenčiai sėkmingai peržiemojo, kviečių kainos gali po truputį leistis žemyn. Balandžio mėnesį pradės plaukti duomenys apie kviečių derlių Šiaurės Afrikos šalyse, nors čia vykstantys politiniai įvykiai taip pat pakursto įtampos ir spekuliacijų laužą rinkoje.
Politiniai niuansai, kaip pastebėjo M. Gedvilas, gali labai skirtingai nusverti būsimų kviečių kainų svarstykles. Sakykim, Egiptas, kuris yra vienas didžiausių kviečių importuotojų, gali apsispręsti importuoti daugiau maisto produktų tam, kad užkištų protestuojančių gyventojų burnas. Pasirinkus tokį scenarijų, reikės ir nemažo kapšo pinigų šiems produktams įsigyti, juolab kad didėjant paklausai, kainos kyla. Tačiau kadangi po užsitęsusių neramumų Egipte užsidarė bankai ir šalies finansų sistema tapo paralyžiuota, kyla klausimas, ar ši šalis apskritai bus pajėgi importuoti daugiau maisto. „Taigi rinkoje gali pasigirsti spekuliacijų, kad Egiptas nebepirks tiek kviečių, kaip anksčiau, tad jų kainos gali kristi“, – įvairius kainos krypties variantus analizavo M. Gedvilas.
Na, o kol kas laukti mažesnių miltų kainų Lietuvos vartotojai neturėtų. Mūsų šalies pirkėjai šiek tiek mažesnes kainas parduotuvėse galbūt išvys nebent liepą, kai perdirbėjai bus užbaigę brangių grūdų likučius ir tikėsis užsipirkti naujo ir, dar svarbiau – pigesnio derliaus. O šis bent jau Lietuvoje turėtų būti didesnis, mat mūsų ūkininkai 2010-ųjų rudenį pasėjo 20 proc. daugiau žieminių kviečių nei užpernai.
Gamintojai jau įspėjo pirkėjus, kad pavasarį duona dar gali brangti apie dešimtadalį. Mėsa – bene vienintelė žemės ūkio produkcija, nepasidavusi kainų šuolių inercijai. Tačiau tam reikėtų ruoštis – mėsa turėtų brangti apie 20 proc. jau šį pavasarį. Kone dukart pabrangus pašariniams grūdamas, gyvulininkystės ūkiai patiria nuostolių, nes jų gamybos savikaina jau yra didesnė negu gaunamos pajamos. Kurį laiką kainos krito paaiškėjus, kad dideli kiekiai pašarų Vakarų Europoje buvo užteršti dioksinu. Mėsa Europoje pigo, tačiau Brazilijoje ir JAV – brango.
M. Gedvilas mėsos kainas linkęs sieti ne su padidėjusia savikaina, o su paklausos ir pasiūlos balansu. Vienam kilogramui kiaulienos pagaminti reikia 3–4 kg grūdinių kultūrų. Tai reiškia, kad prisikimšti skrandį kiauliena kainuoja 3–4 kartus brangiau nei pasirinkus iš grūdų pagamintą produkciją, nors skaičiuojant kalorijas abi alternatyvos yra visiškai vienodos. Jeigu grūdai brangsta 50 proc., mėsos savikaina padidėja mažiausiai 1,5–2 kartus. Esant tokiai didelei savikainai, kiaulių augintojai priversti skersti bandas, kad neaugintų nuostolių. Kai pasiūla didėja, o paklausa – ne, kiaulienos kainos įšąla arba krinta. Tačiau išpardavus skerdieną, mėsos ims stigti ir tuomet jos kainos šaus į viršų.
Tradicinė „burbulo“ istorija
Prieš pasaulines tendencijas bejėgiai Lietuvos vartotojai gali tik su nostalgija prisiminti, kad kadaise kilogramas bulvių kainavo 20 centų, o kiaulienos – 6 litus. Sukaupti pigesnių bulvių ir kiaulienos atsargų beveik neįmanoma, o štai cukraus – bent jau verta pabandyti. Taip vasarį pasklidus kalboms, kad cukrus gali brangti kone dvigubai, per kelias dienas jis dingo iš parduotuvių lentynų. Tokia pat panika, tik mėnesiu anksčiau, buvo kilusi ir Estijoje – prie kainų eurais bandantys priprasti estai taip pat buvo patikėję, kad cukrus itin brangs, todėl skubėjo užsipirkti pigesnės produkcijos. Vėliau paaiškėjo, kad kai kurie pirkėjai namie sukaupė gana brangaus cukraus atsargas, nes vėliau kainos nukrito.
Lietuvos žemės ūkio specialistai ir ekonomistai kilusios panikos priežastis taip pat siejo ir su augančiomis kainomis pasaulyje, ir su tautos mentalitetu, kuriam, neįsižeiskim, ypač būdingas bandos jausmas.
Nors mūsų šalyje ir užauginama, ir pagaminama pakankamai cukraus, ir vėl tenka susitaikyti, kad esame pasaulinės rinkos dalis, todėl kilusi brangimo banga anksčiau ar vėliau turėjo atsiristi ir iki Lietuvos parduotuvių.
Vis dėlto cukraus krizė šliūkštelėjo žibalo į jau prigesusį diskusijų laužą – ar kainų nekelia spekuliantai, metęsi į perspektyvią žemės ūkio žaliavų prekybą?
Karolis Pikūnas, finansų maklerio įmonės „Orion Securities“ Investicijų valdymo skyriaus vadovas, analizuodamas pernai beveik 45 proc. padidėjusią pasaulinę cukraus kainą biržose, pripažino, kad ji augo ir dėl spekuliacijų tarptautinėje rinkoje, ir dėl panikos. Tačiau labiausiai cukraus kainas pakėlė prastas derlius žaliavą auginančiose šalyse Brazilijoje, Indijoje, Kinijoje, JAV. Jis neatmetė galimybės, kad cukraus kaina šiemet gali pasiekti ir 1 000 JAV dolerių už toną. Tokios prognozės grindžiamos keliais veiksniais: auganti paklausa (ypač Kinijoje), mažėjančios cukraus atsargos, prastas derlius ir staigus paklausos šuolis, kurį sukėlė tarp vartotojų pasklidusi panika.
„Spekuliacijos turi įtakos kainoms, tačiau labai sunku pasakyti, kokia apimtimi. Spekuliacijos visada gali turėti ir atvirkštinę reakciją – kainai pradėjus judėti žemyn, spekuliantai gali jas dar labiau paspartinti tikėdamiesi tolesnio kainos kritimo“, – žurnalui IQ aiškino investavimo ekspertas.
Investicijų banko „MP bank“ Kapitalo rinkų departamento vadovas Darius Slavinskas cukraus atvejį vadina aiškia ir tradicine „burbulo“ istorija. Kaip ir visi burbulai, šis taip pat anksčiau ar vėliau susprogs, todėl prognozuoti kardinalių permainų maisto pramonėje nevertėtų. „Tačiau ar jis jau pasiekė savo apogėjų, dar nesiimčiau prognozuoti. Burbulai susidaro dėl spekuliantų veiksmų, kurie remiasi fundamentaliais argumentais. Fundamentalios priežastys kainų augimui tikrai buvo, bet kiek skirtumą tarp paklausos ir pasiūlos multiplikuoja spekuliantai, suskaičiuoti neįmanoma“, – sakė D. Slavinskas.
Investuotojų asociacijos valdybos narys išskyrė tris pagrindines fundamentalias priežastis cukraus žaliavos kainai augti: pasaulinių atsargų sumažėjimas, infliacijos lūkesčiai ir neigiamas pasiūlos bei paklausos balansas.
Cukraus atsargos pasaulyje krito iki 1980 metų lygio, kai kuriose šalyse jo tiesiog trūksta. Vien tai sudaro prielaidas kainai kilti. Ekonomikos augimo ciklo ir į rinkas įlietų ekonomikos stimulo pinigų efektas sukelia realias prielaidas infliacijai atsirasti, o infliacijos lūkesčiai didžiosiose pasaulio ekonomikose taip pat lemia maisto produktų ir žaliavų kainas. Tradiciškai, maisto produktų kainos – viena jautriausių infliacijai prekių grupių.
Cukraus ir kitų maisto produktų paklausos didėjimą lemia atsigaunanti pasaulio ekonomika, augantis vartojimas besivystančiose šalyse, ypač Azijoje. O pasiūlą neigiamai veikė keletas veiksnių, kurie susidėjo vienas po kito. Labiausiai dėl to kaltos nepalankios orų sąlygos: šalti orai Kinijoje, liūtys Australijoje, Brazilijoje, netikėtos šalnos Anglijoje. Dėl šių priežasčių pradėjus kilti produkcijos kainoms, vėliau prasidėjo grandininė reakcija.
Australijos eksporto ir logistikos bendrovė „Queenslan Sugar Ltd.“, eksportuojanti 90 proc. šalies cukraus produkcijos, praėjusiais metais pritrūko 800 tūkst. tonų. Iš planuotų eksportuoti 3 mln. tonų buvo eksportuota tik 2,2 mln. tonų. Tam, kad įvykdytų įsipareigojimus, trūkstamą kiekį kompanija buvo priversta pirkti iš Tailando ir Brazilijos rinkų didesnėmis kainomis. Kubos vyriausybė paskelbė reguliuosianti cukraus rinkos pardavimą. Indija susirūpino, kad, pakilus kainoms, eksportuotojai mielai pardavinės produkciją nepalikdami jos vidaus rinkos poreikiams. Barbadosas pareiškė, kad iki šiol pardavinėjo cukraus produkciją žemiau savikainos. Be to, biržų prekeiviai pastaruoju metu kėlė kainą įskaičiuodami lūkesčius dėl atsigaunančios paklausos vasaros sezonui, ypač gaiviųjų gėrimų ir ledų gamintojų.
Finansų ekspertai pripažįsta, kad trumpuoju laikotarpiu biržose galima sulaukti cukraus kainos korekcijos, tačiau tikėtina, kad į dešimtmečiais įprastų kainų lygį artimiausiu metu kaina negrįš. Vidaus rinkoje cukraus kainos taip pat esą neturėtų kristi. Abejonių nelieka, kad prasidėjusi grandininė reakcija palies ir saldumynus, šokoladą, juolab kad kakavos kainos taip pat išsipūtė.
Birža kainos neaugina
Šiuo metu vis dažniau pasigirsta vertinimų, kad labiausiai brangsta tos žemės ūkio žaliavos, kuriomis prekiaujama biržoje? Atkreipiamas dėmesys, kad itin pabrango grūdai, kakava, cukrus, bet tiek nepabrango mėsa, žuvis, vaisiai. Žemės ūkio rūmų pirmininkas Bronius Markauskas piktinosi, kad Čikagos biržoje buvo sudaryta 15 kartų daugiau grūdų sandorių nei produkcijos yra iš tikrųjų. Tai esą geras pavyzdys, kad vyksta spekuliacijos. Tai gal iš tiesų maistą brangina spekuliantai?
Finansų specialistai patvirtina, kad sudarant ateities sandorius rinkose prekiaujama didesniais kiekiais, nei realiai yra žaliavų, tačiau tas pat pasakytina ir apie akcijas – vienam akcijos vienetui yra daugybė išvestinių vertybinių popierių, kurie realiai multiplikuoja transakcijų kiekius ta pačia akcija.
„Amilinos“ vadovas M. Gedvilas visiškai neatmeta spekuliacijų įtakos – kviečiai tebėra įdomūs bankams ir investicijų fondams – tačiau šis dėmesys esą nėra fundamentalus kainų pokyčio veiksnys. Biržoje iš tiesų prekiaujama ne pačiais kviečiais, o išvestiniais vertybiniais žemės ūkio žaliavų (kviečių, kukurūzų, naftos ir kt.) popieriais. „Tokių finansinių priemonių buvimas pirmiausia garantuoja likvidumą ir nieko blogo tame nėra. Blogai gal tai, kad tomis priemonėmis prekiauja labai jau daug finansinių institucijų, turinčių neribotų piniginių išteklių. Gerai, kad tai didina likvidumą, bet blogai tai, kad tai sukuria ekstremalius kainų svyravimus“, – sakė įmonės vadovas.
Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad 2007–2008 metais, kai maisto kainos itin didėjo, kiauliena taip pat pigo. Po to jos kaina šoko į viršų ir vėl nukrito, kai žemyn smigo grūdų kainų grafikai. „Dabar grūdai ypač pabrango, o kiauliena – kol kas ne. Bet ji brangs. Taigi tam ir reikalinga birža bei ateities sandoriai, kad mėsos perdirbėjai galėtų jau dabar mėginti valdyti mėsos kainos kilimo ateityje riziką, jau dabar pirktų išvestinius mėsos žaliavos vertybinius popierius ir galėtų vartotojui pasiūlyti produkcijos už stabilesnę kainą, – sakė M. Gedvilas. – Birža visada yra rizikos valdymo priemonė, o ne kainą išauginantis veiksnys. Tik reikia ja mokėti naudotis.“
„Orion Securities“ atstovas K. Pikūnas taip pat neabejoja, kad, brangstant pirminėms žaliavoms, netrukus pradės brangti ir kitos prekės – mėsa, žuvis, vaisiai: „Šiais gaminiais neprekiaujama biržose, nes juos sunku ilgą laiką išlaikyti nesugedusius. Tai daugiau išvestinės žemės ūkio žaliavos, kurios išauginamos naudojant grūdus, kukurūzus ir pan. Todėl neteigčiau, kad yra pagrindas brangti tik toms žaliavoms, kuriomis prekiaujama biržose.“
Anot „MP bank“ Kapitalo rinkų departamento vadovo D. Slavinsko, kadangi žaliavų kainų biržose reguliuoti nėra galimybės, net jei jų kilimas būtų ir nepagrįstas, valstybės ėmėsi reguliuoti kainas vidaus rinkose taip siekdamos sušvelninti kainų „šoką“ ir jo neigiamą poveikį ekonomikai. Pavyzdžiui, Europos Komisija sutiko padidinti cukraus importo kvotas, kad sumažintų cukraus trūkumą vidaus rinkoje. JAV leido fermeriams sodinti genetiškai modifikuotus žemės ūkio kultūrų daigus, nemažai valstybių kišasi į rinką prižiūrėdamos, ar didmenininkai ir prekybininkai dirbtinai nedidina kainų.
Pernai rudenį įtarimų dėl pernelyg didelių prekybininkių antkainių kilo ir Lietuvoje. Nors Konkurencijos taryba paskelbė, kad prekybininkai, parduodami kai kurias prekes, gauna didesnę dalį nei gamintojai (žr. 1 grafiką), o politikai buvo užsimoję įstatymu riboti ir didmenininkų, ir mažmenininkų antkainius, padėtis nepasikeitė. Didieji prekybos centrai atsipirko paaiškinimais, kad jų pelno dalis tik mažėjo, antkainiai vienoms prekėms yra didesni, kitoms – mažesni.
