M. A. El-Erianas.
Vakaruose tvyrantis netikrumo jausmas yra akivaizdus, ir jis yra pagrįstas. Žmonės nerimauja dėl savo ateities, rekordiškai daug žmonių bijosi, kad jų vaikams seksis dar blogiau nei jiems patiems. Deja, kelis artimiausius mėnesius įvykiai dar labiau skatins nerimą.
Siekdamos grįžti į greito augimo ir energingo darbo vietų kūrimo kelią Jungtinės Amerikos Valstijos susiduria su sunkumais. Tūkstančiai žmonių JAV ir Europoje išėjo į gatves reikalaudami sukurti teisingesnę sistemą. Euro zonoje finansų krizės išstūmė dvi vyriausybes, pakeitė išrinktus atstovus paskirtais technokratais, kurių užduotis – atkurti tvarką.
Nerimas dėl euro zonos institucinio vientisumo – pagrindinės modernios Europos architektūros dalies – ir toliau auga. Šis netikrumas neapsiriboja šalimis ar regionais. Tie, kurie žvelgia į mus iš už kampo, taip pat nerimauja dėl tarptautinės ekonomikos santvarkos stabilumo. Pasaulio ekonomikos Vakarų ašies negandos palaipsniui ardo pasaulines viešąsias gėrybes.
Nėra sutapimas, kad visai tai vyksta tuo pačiu metu. Kiekvienas įvykis ir, be abejonės, tai, kad jie įvyksta tuo pat metu, byloja apie istorinės paradigmos pokyčius, kurie formuoja dabartinę globalią ekonomiką. Tai taip pat byloja apie nerimą, kuris kyla prarandant kažkada patikimas atramas, nesvarbu, jos buvo ekonominės ir finansinės ar socialinės ir politinės.
Atstatyti šias atramas prireiks laiko. Nuo dabar nebeliko jokių žaidimo taisyklių, ir iš istorinių precendentų galima pasimokyti tik iš dalies. Tačiau du dalykai atrodo aiškūs: laisva valia ar dėl būtinybės, skirtingos šalys renkasi skirtingus būdus, o pasaulinei sistemai kyla iššūkiai juos suderinti.
Kai kurie pokyčiai bus evoliuciniai ir prireiks daugelio metų jiems pasirodyti, kiti bus staigūs ir turintys daugiau griaunamosios galios. Tačiau, kad ir kaip sudėtingai visa tai skamba (pagal apibrėžimą, paradigmų pokyčiai yra sudėtingi reikalai, kurie, laimei, nutinka retai), paprastas analitinis požiūris gali padėti suprasti, ko ieškoti, ko ir kur tikėtis bei kaip geriausiai pritapti.
Šis analitinis požiūris paremtas dažnai naudojamomis paprastomis analitinėmis priemonėmis: reikia nustatyti ribotą veiksnių kiekį ir sudaryti tai, ką statistikai vadina „supaprastinta regresijos lygtimi“.
Tikslas yra ne atsižvelgti į visus galimus veiksnius, bet verčiau tiksliai nustatyti nedidelį kiekį veiksnių, galinčių paaiškinti esmines aplinkybes, nors jie to nepadarytų nei tobulai, nei išsamiai. Naudojant šį požiūrį galima teigti, kad daugelio Vakarų šalių, todėl ir pasaulio ekonomikos ateitį formuos jų galimybės orientuotis tarp keturių tarpusavyje susijusių varomųjų jėgų: finansinės, ekonominės, socialinės ir politinės.
Pirmoji susijusi su balansais. Daugelis Vakarų šalių turi dorotis su perteklinio skolinimosi ir išvestinių finansinių priemonių palikimu. Tos, kurios neturi šios problemos, tarkime, Vokietija, yra susijusi su tokių bėdų turinčiais kaimynais. Susidūrusios su tokia realybe, skirtingos šalys pasirinks skirtingus atsikratymo skolomis būdus. Tiesą sakant, šie skirtumai jau ryškėja.
Kai kurios šalys, tokios kaip Graikija, yra atsidūrusios tokioje grėsmingoje padėtyje, kad sunku įsivaizduoti kitokią jos baigtį nei žalojantį nemokumą ir tolimesnį ekonomikos sąmyšį. Ir Graikija turbūt bus ne vienintelė Vakarų šalis, kuriai prireiks restruktūrizuoti skolą.
Kitos, tokios kaip Jungtinė Karalystė, paskubėjo savo likimo kontrolę perimti į rankas, nors jų taupymo mastams neišvengiamai prireiks didelio pasiaukojimo.
Trečia grupė, vedama JAV, kol kas nepriėmė jokio atvirai išreikšto sprendimo dėl taupymo. Kadangi turi daugiau laiko, jos naudoja mažiau pastebimą ir labiau palaipsnį „finansinio slopinimo“ būdą, kurį vykdant palūkanų normos spaudžiamos žemyn, todėl skolintojai, įskaitant ir gaunančius kuklias fiksuotas pajamas, subsidijuoja skolininkus.
Skolinimosi lygio sumažinimas yra glaudžiai susijęs su antruoju veiksniu – ekonomikos augimu. Paprastai tariant, kuo labiau šalis sugeba kurti papildomų nacionalinių pajamų, tuo geriau gali gali laikytis skolų įsipareigojimų ir tuo pat metu palaikyti bei gerinti piliečių gyvenimo standartus.
Daug šalių, įskaitant Italiją ir Ispaniją, pasitelkusios darbo rinkos, pensijų, apsirūpinimo būstu ir ekonomikos valdymo reformas turi peržengti struktūrinius konkurencingumo, augimo ir darbo vietų kūrimo barjerus. Kitos, tokios kaip JAV, gali derinti struktūrines reformas su trumpalaikiu paklausos skatinimu. Kai kurios, tarp kurių pagrindinė yra Vokietija, skina daugelio metų pastovių (ir per mažai įvertintų) reformų vaisius.
Tačiau augimo, net jeigu jis ir būtinas, savaime nepakanka, nes dabartinis nedarbo lygis yra labai aukštas, ir smarkiai padidėjo pajamų bei turto nelygybė.
Tačiau augimo, net jeigu jis ir būtinas, savaime nepakanka, nes dabartinis nedarbo lygis yra labai aukštas, ir smarkiai padidėjo pajamų bei turto nelygybė. Ir čia atsiranda trečia varomoji jėga: Vakarų ekonomikai keliamas iššūkis ne tik augti, bet „visaapimančiai augti“, į tai, svarbiausia, įtraukiant ir didesnį „socialinį teisingumą“.
Išties, vyrauja supratimas, kad kapitalizmas Vakaruose tapo neteisingu. Kai kurie veikėjai, padedami didelių bankų, pakilimo metu susigriebė didžiulį pelną ir išvengė didelių praradimų nuosmukio metu. Piliečiai daugiau nebeklauso paaiškinimų, kad tokios pasekmės atspindi ypatingą bankų ekonominį vaidmenį. Ir kodėl jie, šitaip rekordiškai išgelbėti, neatkūrė augimo ir užimtumo lygio?
Prašymai sukurti teisingesnę sistemą nenutils. Jie nebent tik plis ir garsės. Vakarai neturi kitos išeities kaip rasti geresnę pusiausvyrą tarp kapitalo ir darbo jėgos, tarp dabartinės ir ateities kartų, tarp finansų sektoriaus ir realiosios ekonomikos.
Ir tai mus atveda iki paskutinio veiksnio – politikų ir politikos formuotojų vaidmens. JAV ir Europoje tampa madinga vartoti niekinamus žodžius „lyderystės trūkumas“, kuris neįvertina, iki kokio laipsnio natūraliai sudėtingas paradigmos pokytis apsunkina tradicinį mąstymą, procesus ir valdymo sistemas. Kitaip nei besivystančios rinkos, Vakarų šalys nėra gerai pasirengusios dorotis su struktūriniais ir pasaulietiškais pokyčiais, ir tai galima suprasti.
Galų gale, jų istorija, ir ypač tai, kas buvo klaidingai pavadinta „Didžiuoju stabilumu“ tarp 1980 ir 2008 metų – buvo daugiausia ciklinė. Kuo ilgiau jie nesugebės prisitaikyti, tuo didesnės grėsmės kyla.
Esantieji gaunančiųjų šių keturių varomųjų jėgų pusėje – plati mūsų dauguma – neturi būti paralyžiuoti netikrumo ir nerimo. Vietoje to, mes galime naudoti šį paprastą požiūrį sekti pokyčius, mokytis iš jų ir pritapti. Taip, dar bus nestabilumo laikotarpių, neįprastų įvykių ir istorine prasme keistų pasekmių. Tačiau atminkite, kad pasaulinis paradigmos pokytis reiškia ir didžiulį galimybių, ne vien grėsmių, pokytį.
____________________
Mohamedas A. El–Erianas yra investicinės bendrovės PIMCO generalinis direktorius bei vienas iš technologijų ir telekomunikacijų vadovų bei knygos „Kai rinkos susiduria“ (angl. „When Markets Collide“) autorius.
