Rusijos agresija prieš Ukrainą daugelį privertė susimąstyti ir apie Lietuvos saugumą. Man atrodo, kad paprasti žmonės kilusią grėsmę vertina net adekvačiau negu valdžia, bent jau kai kurie jos atstovai.
Vis dažniau tenka išgirsti ne tik raginimų valdžiai aktyviau veikti, kad būtų užtikrintas karinis šalies saugumas, bet ir klausimų, „ką galime padaryti patys, kaip turėtume gintis, nelaukdami nurodymų“.
Tai teisingi ir reikalingi klausimai, nors diskusijų jais dar mažoka. Tačiau, bandydamas prisidėti prie svarstymų, šį kartą specialiai neketinu aptarinėti karinės gynybos aspektų. Norėčiau nebent pasidžiaugti, kad dislokuotos JAV pajėgos (net jei oficialiai jos bus tik laikinai – per bendras pratybas) Kremliui turėtų būti tikrai rimta atgrasymo priemonė. Galų gale tikiu, kad ne vien deklaracijomis, o ir realiais veiksmais pagaliau bus stiprinami gynybiniai pajėgumai pačioje Lietuvoje.
Bet ar tuomet jau galėsime jaustis saugūs? Kalbėdamas apie tai norėčiau dar kartą priminti, koks yra tas „naujoviškas Rusijos karas“, kurį dabar ši šalis kariauja Ukrainoje. Apie tai atskirai ir išsamiai rašau šiame IQ numeryje, bet pakartosiu, kad Rusija pirmiausia pasiryžusi taikytis į silpnas valstybes – tokia iš esmės buvo ir tebėra Ukraina. Mat būtent tokiose šalyse, kurių visuomenes lengva skaldyti pagal režisierių Maskvoje planus, iš tiesų galima tikėtis pergalės net neįvedus kariuomenės.
Tai reiškia, kad svarbiausias kiekvieno pastaruoju metu Lietuvos saugumu susirūpinusio piliečio uždavinys – savo išgalėmis stiprinti valstybę. Skamba patetiškai? Kaip tai gali daryti paprastas žmogus?
Toks ryžtas turėtų pareikalauti ir politinio apsisprendimo ar net perkainoti vertybes – nesvarbu, apie kuriuos aspektus kalbėsime.
Silpnose valstybėse, kurių visuomenes lengva skaldyti pagal režisierių Maskvoje planus, iš tiesų galima tikėtis pergalės net neįvedus kariuomenės.
Politiniu lygmeniu, pavyzdžiui, reiktų apsispręsti, ar tikrai lenkų pavardžių rašymo lotyniškais rašmenimis ir lenkiškų vietovardžių problema yra svarbesnė už strateginius santykius su kaimyne, kuri kartu su JAV gali ir turi tapti mūsų saugumo garantu. Ir apskritai, ar Lenkijos kaip priešės įvaizdžio puoselėjimas prisideda prie mūsų saugumo?
Turėtume savęs paklausti, ar tokie dalykai, kaip referendumas dėl žemės pardavimo, yra tik savo žemės ir savo ūkininkų gynimas, o gal tai reikėtų vertinti ir kaip iššūkį Lietuvos narystei ES. Tokių bandymų niekuomet netrūko, tačiau dabar jie iškyla visiškai naujoje šviesoje.
Tačiau toli gražu ne vien apie politines pažiūras bei konkrečias jų išraiškas verta kalbėti. Apie valstybės stiprinimą būtina galvoti ir kasdieniu buitiniu lygmeniu. Juk, tarkime, jei ne tik patys pagaliau suprasime, jog būtina dalyvauti rinkimuose, o po jų gerbti išrinktą valdžią bei reikalauti, kad ji dirbtų mums, bet ir pabandysime tokiomis nuotaikomis užkrėsti kaimyną ar kolegą, jau stiprinsime valstybę.
Jei nuspręsime iš principo nebemokėti net ir smulkių kyšių policininkui, gydytojui ar bet kuriam valdininkui, taip pat stiprinsime valstybę. O jei paraginsime to nedaryti ir savo šeimos narius ar kaimynus – sutvirtinsime ją dar labiau. Prisidėsime trigubai, jei apskritai skelbsime nepakantumą šiam reiškiniui.
Kas bus, jei matydami negeroves savo šalyje ne tiesiog numosime ranka, o bent jau pabandysime jas šalinti, burti bendraminčius, reikalauti savo teisių? Juk tuomet taip pat prisidėsime prie valstybės stiprinimo.
Visa tai labai abstraktu? Galime sugalvoti ir daugybę labai konkrečių dalykų. Ir sankcijų galime „įvesti“ asmeniškai. Pavyzdžiui, nepalikti pinigų „Lukoil“ degalinėse, nes turbūt ne veltui ne vienas ekspertas net viešai siūlė šios bendrovės vadovą Vagitą Alekperovą įtraukti į oficialius Vakarų sankcijų sąrašus.
Nebūtina galvoti vien apie Rusijos įmones. Niekas mums nedraudžia rinktis pirkti ar nepirkti ko nors iš Lietuvos verslininkų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai šalyje skleidžia Kremliui palankias idėjas.
Ir atvirkščiai, verslininkai, atsisakę reklamuotis rusišką ar apskritai antivalstybinę propagandą skleidžiančiose visuomenės informavimo priemonėse, galėtų didžiuotis, kad bent jau savo lėšomis neprisideda prie priešo pozicijų stiprinimo mūsų valstybėje.
Visa tai – tik kelios spontaniškos mintys. Ir nebūtinai jos gali būti visiems priimtinos. Tačiau, manyčiau, tikrai svarbu suprasti, kad įvairiais mums prieinamais būdais stiprindami pilietinę visuomenę ir pačią šalį jau dabar pradėtume gintis nuo galimos Rusijos agresijos ateityje.
