Važiuodamos gimdyti moterys kalba tik apie save, kaip joms neramu, skaudės, tačiau vos gimus vaikučiui visos mintys sukasi tik apie jį. Mamoms ramiau, jei naujagimis – profesionalių specialistų rankose. Taip teigia Panevėžio gimdymo namų Naujagimių patologijos skyriaus vedėja Rita Tvarijonavičienė. Anot vedėjos, mūsų miesto Gimdymo namuose dirba septyni neonatologai, kurie visą parą užtikrina naujagimių priežiūrą. Rajonų ligoninėse tokios pagalbos organizuoti nėra galimybių. Todėl dažnai Anykščiuose, Rokiškyje, Biržuose, Pasvalyje gimusius vaikučius tenka skubiai vežti į Panevėžį. Nors gimdymų skaičius mieste nedidėja, šio skyriaus medikams atokvėpio minutėlės – reta išimtis.
Gimdymų nedaugėja
Panevėžys vis dar lieka miestu, negalinčiu pasigirti didėjančiu gimstamumu. Per metus gimsta maždaug 1500 mažylių ir šie skaičiai praktiškai nesikeičia jau septynerius metus. Taip pat į šį pasaulį per metus ateina maždaug 90–110 neišnešiotų naujagimių, o apsigimimų, kurie grėsmingi gyvybei, pasitaiko maždaug 10–15.
Pagrindinės neišnešiotų mažylių ligos, anot Naujagimių patologijos skyriaus vedėjos R.Tvarijonavičienės, yra nebrandūs plaučiai, gliukozės kiekio organizme svyravimai. Tokiems naujagimiams reikia daugiau šilumos, juos sunkiau maitinti.
Taip pat per metus pasitaiko maždaug 50–60 naujagimių su įgimta infekcija, gauta iš motinos. Tuomet vaikų gydymui reikalingi antibiotikai. Dažnas atvejis, kai moters nėštumo metu infekcija nepastebima, tačiau po gimdymo naujagimį tenka skubiai gydyti. Ypač problemų kyla rajono ligoninėse, kai dar gležną vaikutį reikia vežti į Panevėžį.
Per ilgai verkė
R.Tvarijonavičienė kalbėjo, jog moterys labiau linkusios gimdyti ten, kur gyvena, savoje ligoninėje, arčiau namų.
„Kodėl rajonų gydytojai nepataria vykti į Panevėžį? Greičiausiai dėl konkurencijos. Be to, gydytojas akušeris labiau galvoja apie mamą, o ne apie jos laukiamą kūdikį“, – teigė pašnekovė.
O kad įtikimi būtų jos žodžiai, vedėja „Sekundės“ korespondentams siūlė pasikalbėti su moterimi, kurios vos gimęs naujagimis po kelių valandų iš Anykščių buvo skubiai atvežtas į Panevėžį.
Užėjus į palatą trisdešimt septynerių metų Daiva pasakojo, kad nešiojo infekciją, bet gydytojai to nepastebėjo.
„Vos gimęs berniukas ėmė labai verkti. Pradžioje atrodė, kad taip ir turi būti. Bet gydytojai sunerimo, ėmė kalbėti, kad vaikas vis dėlto per ilgai verkia. Po poros valandų jį išvežė į Panevėžį. Aš po gimdymo nesuspėjau susigaudyti, kas vyksta, bet buvo labai liūdna dėl išsiskyrimo su sūnumi“, – pasakojo pašnekovė.
Po dviejų parų ir pati atvykusi į Panevėžio ligoninę moteris pamatė prie vaikučio prijungtus aparatus. Tada, kaip pati sakė, jai pasidarė išties negera.
„Tai mūsų pirmagimis. Vyras labai išsigandęs, nesitikėjome, nes nėštumas buvo normalus, gydytojai nieko bloga neįtarė“, – kalbėjo siuvėja Anykščiuose dirbanti gimdyvė.
Gimdyti – su
prižiūrėtoja
Lankydamiesi gimdymo namuose „Sekundės“ korespondentai išklausė ir dar vieną istoriją. Tik ji džiugesnė, bent tiek, kad naujagimė mergytė ir jos motina sveikos, tačiau jau dabar aišku, kad ateityje išbandymų netrūks. O vienas jų, ko gero, laukia netrukus. Į namus Telšiuose abiem teks grįžti autobusu. Ir gerai, kad į namus, o ne į Panevėžio moterų pataisos darbų koloniją, iš kurios gimdyti į ligoninę buvo atvežta Viktorija Baranauskaitė.
Nelaisvėje nuo sausio vidurio iki šiol išbuvusi Viktorija ketvirtąjį savo vaiką pagimdė balandžio 23 dienos vėlų vakarą. Po gimdymo paguldyta į palatą moteris nakvojo su mažyle ir prižiūrėtoja, mat tokia įkalinimo įstaigos tvarka. O kitą rytą prižiūrėtoja išėjo, nes į ligoninę buvo atnešti dokumentai, pranešantys apie jaunos moters teistumo termino pabaigą, ir ji su naujagime galės grįžti į namus.
Kūdikis – iš meilės
„Sekundės“ kalbintos V.Baranauskaitės istorija neįtikėtina. Ištekėjo ji aštuoniolikos metų ir su vyru išgyveno septynerius metus. Pora neseniai išsiskyrė, nors jau kelerius metus gyveno kas sau, tačiau turi tris vaikus. Vyriausiajam Modestui aštuoneri, Ugnei ketveri, o Deividui dveji. Kol moteris buvo įkalinimo įstaigoje, vaikus augino Viktorijos motina.
O naujagimė, kurią jos mama ketina pavadinti Melisa, buvo pradėta iš meilės. Anot Viktorijos, jai vaikų lyg ir nebesinorėjo, tačiau draugas labai to prašė. Šiuo metu jis dirba Airijoje, apie dukrelės gimimą dar nežino, nežino ir to, kad jo draugė sėdėjo kalėjime. Apie tai moteris negalėjo ir nenorėjo pranešti.
„Mes planavome, kad gimus mergaitei birželio mėnesį susituoksime. Bet dabar aš apsigalvojau. Kam reikalingi popieriai, o jei gyvenimas nesusiklostys, tuomet vėl skyrybos. Daugiau šito išgyventi nenoriu. Buvęs vyras dirba Anglijoje, jis vilkino dokumentų tvarkymą, tad viskas man atsiėjo apie 900 litų. Jei draugas suteiks mergaitei savo pavardę, to ir pakaks“, – kalbėjo pašnekovė.
Į kalėjimą – su vaiku
Glausdama prie širdies ir sūpuodama mažylę jos motina tikino, jei būtų reikėję sugrįžti į kalėjimą, mergaitę atiduotų į vaikų globos namus. Bet tik tam laikotarpiui, kol ji atliktų skirtą bausmę. „Kalėjime vaikui ne vieta. Ten niūri atmosfera. Ji mane visą laiką labai slėgė, atrodydavo, nors imk ir bėk, bet kur? Stengiausi kuo mažiau bendrauti su kitomis moterimis, daug skaičiau. Visada galvojau, kad į zoną su vaiku grįžti nenoriu“, – atviravo Viktorija.
Moters žodžiais, kalėjimas ir vadinamasis kūdikynas atskiros įkalinimo vietos teritorijos. Nėščiosios ir vaikus auginančios kalinės gyvena atskirai, po dvi viename kambaryje su atskira virtuve. Motinoms ten nustatyta griežta tvarka. Palikti gulėti ant savo lovos mažylį ir pačioms kažkur išeiti griežtai draudžiama. Vaikas privalo būti tik savoje lovytėje. Tačiau ne visos kalinės to paiso ir jei įkliūva, labai rizikuoja netekti atžalos. „Visko prisižiūrėjau, net ir to, kaip motinos savo vaikus moko bjauriausių keiksmažodžių“, – neslėpė pašnekovė.
Apkaltinta už vagystę
V.Baranauskaitė taip pat neslėpė, už ką ji pati pateko į įkalinimo įstaigą. Moteris buvo apkaltinta už vagystę, bet, kaip pati teigia, neteisingai. Prieš dvejus metus Viktorija išsinuomojo vienkiemį Telšių rajone. Kad jaukiau būtų gyventi, ėmė tvarkyti aplinką.
„Vienkiemis buvo apleistas, aplink mėtėsi visokių gelžgalių, niekam nereikalingų, surūdijusių žemės padargų – plūgas, akėčios. Savininkės atsiklausiau, ar galiu visa tai išvežti. Ji neprieštaravo, tad ir pardaviau metalo supirkėjams. Po pusės metų atsirado šeimininkė ir paklausė: kur visa tai? Suprasčiau, jei iš sandėliuko būčiau išvežusi, bet gi dabar riogsojo lauke“, – pasakojo pašnekovė.
Moteriai teismo sprendimu buvo skirtas penkių mėnesių laisvės atėmimas bausmę atidedant metams. Tada Viktorija jau laukėsi vaikelio, dirbo barmene padavėja, bet šis darbas dėl nėštumo tapo labai varginantis, sunkus. Todėl jį metė, bet po kurio laiko susirado auklės darbą Vilniuje, ten prižiūrėjo dvejų metukų ir aštuonių mėnesių vaikelį. Vis dėlto kiekvieną mėnesį iki 26 dienos V.Baranauskaitė privalėdavo atvykti užsiregistruoti Telšių policijos komisariate.
Džiaugiasi laisve
„Neperspėjau, kad išvažiuoju į Vilnių. Ne visada laiku atvykdavau ir į komisariatą, kelis mėnesius registraciją iš viso buvau praleidusi. To ir pakako. Naujiesiems metams sugrįžau namo ir pamenu, kaip sausio šeštą dieną susiruošiau pas gydytojus eilinio sveikatos patik-rinimo. Išėjau iš namų ir lauke sutikau policijos pareigūnus. Jie pasakė, kad pakeista kardomoji priemonė, liepė rinktis daiktus ir važiuoti su jais. Prašiau dar leisti nueiti pas gydytojus, bet neleido. Ką gi, susirinkau, kas būtiniausia, ir sausio vienuoliktąją jau buvau atgabenta į Panevėžio kalėjimą“, – pasakojo pašnekovė.
Anksčiau laiko V.Baranauskaitė buvo paleista už nepriekaištingą elgesį. Kaip pati sakė, įkalinimo įstaigoje ją palaikė tik kūdikio laukimas, bet minčių užplūsdavo išties niūrių. Dabar Viktorija džiaugiasi: „Vienu metu ir mažylė, ir laisvė. Gausiu kelionpinigių ir važiuosime namo“.
Tiesa, jiedviem su naujagime iki Telšių teks keliauti autobusu, nes nėra artimų žmonių, kurie galėtų parvežti automobiliu. Tačiau moteris dėl to nesisieloja, sako, kad ilgą kelionę kaip nors ištvers.
Nekantrauja grįžti namo
O sugrįžti kur gyventi yra. Telšiuose Viktorija nuomoja butą, kol ji buvo kolonijoje, ten apsistoti sutiko draugė.
Vis sūpuodama mergytę V.Baranauskaitė kalbėjo, kad kalėjimas neišvengiamai paliks niūrų pėdsaką jos gyvenime. „Nepamiršiu to, kai atvažiavus gimdyti manęs paklausė, ar neketinu atsisakyti vaiko?“ – nuoskaudą išsakė pašnekovė.
Tris mėnesius, kol V.Bara-nauskaitė atliko bausmę įkalinimo įstaigoje, vyresniuosius tris vaikus, moters teigimu, augino jos motina. Anot Viktorijos, motina nesmerkia dukters. Laukia sugrįžtančios. Taip pat Viktorija optimistiškai viliasi, kad naujagimės tėvas nekantrauja sugrįžti į Lietuvą, juk pats norėjo mažylio. O dėl keliems mėnesiams nutrūkusio jųdviejų ryšio gimdyvė nesisielojo, ji įsitikinusi, kad santykių tai neturėtų pakeisti. Jos gyvenimo draugas yra geras ir rūpestingas.
Ne visa tiesa
„Sekundė“ pabandė pasidomėti, kiek tiesos yra papasakotoje istorijoje.
Telšių rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Alma Tomkevičienė informano, kad tik du vyresniuosius V.Baranauskaitės-Mikutienės vaikus augina jos motina. Jauniausias dvejų metukų Deividas yra Klaipėdos vaikų globos namuose. Močiutei per sunku buvo rūpintis trimis vaikais, nes ji gyvena kaime ir turi nedidelį ūkelį. Pati dvidešimt septynerių metų V.Baranauskaitė-Mikutienė savo atžalų neaugino. Dažnai keitė ir gyvenamąją vietą. Vyresnio sūnaus Modesto moteris susilaukė su savo teisėtu vyru, kiti, anot A.Tomkevičienės, nežinia nuo ko.
Taip pat vedėja paneigė, kad gimdyvei su naujagimiu į Telšius teks važiuoti autobusu. Vaiko teisių apsaugos tarnyba skirs automobilį ir pirmadienį žadama jas parsivežti. „Mes skambinome į Panevėžio gimdymo namus, apie tai pranešėme ir prašėme, kad vienos moters nepaleistų“, – teigė A.Tomkevičienė.
Valentina ŽIGIENĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. Didžiausias V.Baranauskaitės
džiaugsmas – naujagimė ir laisvė.
