M. Dubauskas.
Vyriausybė pagaliau patvirtino Fizinių asmenų bankroto įstatymo projektą. Ilgai konstruotas, kritikuotas ir lopytas jis keliauja į Seimą, kur greičiausiai bus priimtas. Per tą netrumpą laikotarpį, kai buvo kuriamas projektas (pirmasis įstatymo projekto variantas Seime įregistruotas beveik prieš dvejus metus, o svarstymai dėl tokio įstatymo būtinybės prasidėjo dar anksčiau), išryškėjo dvi priešingos pozicijos: viena – politikų, kita – bankininkų.
„Dabar mes pamokysime tuos godžius bankininkus už tai, kad jie skriaudžia vargšus žmones“, – taip galima apibūdinti kai kurių politikų poziciją bankų atžvilgiu.
„Jei priimsite mums nepalankų įstatymą, pabrangs paskolos visiems klientams“, – vis pagąsdindavo bankų atstovai.
Šios dvi pozicijos susikirsdavo ne tik per svarstymus dėl fizinių asmenų bankroto. Seime vis pasigirsdavo (ir tebesigirdi) įvairių populistinių siūlymų, kaip apriboti bankų veiklą. Pavyzdžiui, siūlyta pakeisti įstatymus taip, kad skolininkas tiesiog galėtų atiduoti bankui įkeistą turtą, o jeigu skolos viršytų to turto vertę, jos būtų nurašytos.
Kitas siūlymas – dvejus metus drausti iškeldinti skolų negrąžinančius gyventojus iš jų būsto. Ir naujausias pasiūlymas, kuriam Seimas po pateikimo pritarė šį mėnesį, – neleisti bankams iš skolininkų perimto turto perduoti savo antrinėms įmonėms.
Tokie Seimo narių pasiūlymai dažniausiai neturėdavo nieko bendro su realybe. Tiesiog su „blogaisiais bankais“ pasiūlę susidoroti politikai tikėdavosi tokiu būdu rasti kelią į rinkėjų širdis – turiu galvoje politikus, kuriems nesisekdavo prisibelsti į rinkėjų protus.
Kaip ir būdavo galima tikėtis, bankų komentaras visais šiais atvejais būdavo vienodas: brangs paskolos. Bet kadangi politikų siūlymai nebuvo rimti, todėl ir į gąsdinimus brangiomis paskolomis buvo galima nekreipti dėmesio (net jei kartais šie gąsdinimai ir būdavo pagrįsti).
Tačiau su fizinių asmenų bankrotu yra kitaip. Įstatymas jau seniai buvo reikalingas, o jo nuostatos yra logiškos. Todėl kai bankai ir toliau kartoja įspėjimus apie neva brangsiančias paskolas, galima daryti išvadą, kad: 1) Fizinių asmenų bankroto įstatymas gerokai padidins bankų riziką, todėl reikės didinti palūkanas; 2) bankai šantažuoja įstatymo projekto rengėjus, siekdami kuo palankesnių sąlygų sau; 3) bankai ketina branginti paskolas ir ieško formalios priežasties tą padaryti.
Pastaruoju metu bankai kalba apie mažinamas palūkanas, todėl trečiąją išvadą galima iš karto atmesti. Abejotina atrodo ir pirmoji išvada. Tikrai nebus taip, kad priėmus įstatymą tūkstančiai lietuvių skelbs bankrotą, savo skolas paversdami bankų nuostoliais.
Latvijoje, kur fiziniams asmenims leidžiama bankrutuoti nuo 2008 metų, tokia galimybe pasinaudojo 335 žmonės. Reikia turėti galvoje, kad lietuviškasis bankroto įstatymas gerokai griežtesnis už latviškąjį, todėl bankrutuojančiųjų greičiausiai bus mažiau.
Be to, net ir pradėjus bankroto procedūrą dar nereiškia, kad visa paskola pavirs nuostoliais. Tokiu atveju būtų parduodamas skolininko turtas, o po to penkerius metus didžiąją dalį pajamų reikėtų skirti paskolai grąžinti. Ir tik tada, jei dar bus likę negrąžintų paskolų, jos bus nurašomos.
Todėl galimybė, kad dėl kelių šimtų bankrutavusių žmonių kils paskolų palūkanos, atrodo labiau teorinė. O jeigu bankai nori iš anksto įspėti žmones apie visus, net ir menkiausius palūkanų pokyčius, tuomet reikėjo pradėti kalbėti apie didėsiančias palūkanas tada, kai lengva ranka dalintos paskolos tiems žmonėms, kurie dabar yra potencialūs bankroto administratorių „klientai“.
Žinoma, galima suprasti bankų nerimą dėl galimo piktnaudžiavimo bankroto procedūromis. Tačiau esant tokiai grėsmei reikia ją kiek įmanoma sumažinti, ir didesnės palūkanos nėra pati geriausia priemonė tą padaryti.
____________________
Mantas Dubauskas yra IQ.lt vyriausiasis redaktorius.
