Penkios naujos idėjos kandidatams į valstybės vadovus
Beveik visiems dabartiniams kandidatams į prezidentus atrodo, kad programų laikai baigėsi ir nereikia bergždžiai gadinti popieriaus. Todėl vieni rinkėjams siūlo tik glaustą gyvenimo aprašymą ir tikisi, kad jo užteks būti pasamdytam dirbti prezidentu, kiti savo idėjas pateikia tik keliais abstrakčiais teiginiais.
Tačiau tai, kad kandidatai nesivargina rengti rinkimų programų, rodo ne rūpestį nuvargintomis rinkėjų akimis, bet greičiau tai, kad jie neturi naujų idėjų.
IQ siūlo keletą minčių, kurios praverstų bet kuriam kandidatui į šalies vadovus ir ypač jau išrinktajam prezidentui.
Mes – ne maži!
Ne vienus metus intelektualai, mokslininkai ir net patys politikai kalba, kad neliko aiškios ir vienijančios tautos tapatybės. Dėl sumišimo, susvetimėjimo ir nežinojimo, ko siekti, visuomenėje gilėja socialinė depresija, kurią aiškiai atspindi šūkiai „ne už tokią Lietuvą kovojome“ ir sparčiausia emigracija ES.
Valstybės ir tautos tapatybės kūrimo tikslas buvo aiškus iki 2004 m. Tuo metu bemaž visi politikai žinojo, ko siekti, – reikia tapti vakariečiais, „tokiems kaip jie“. Tam reikėjo įstoti į ES, kad kažkada gyventume turtingai kaip vokiečiai, ir į NATO, kad būtume saugūs kaip amerikiečiai. Bet per dešimtmetį visi suprato, kad vien narystės šiose organizacijose neužteks. Nepasiekėme vokiečių gyvenimo lygio, bet ir nepastebėjome tapę dvigubai turtingesni, nei buvome prieš dešimt metų: bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui (to meto kainomis) išaugo nuo 18,6 tūkst. litų 2004-aisiais iki 40,4 tūkst. litų 2013 m. Nesijaučiame saugesni net į Šiaulių oro bazę atskridus dešimčiai JAV naikintuvų.
Bandymai keisti Lietuvos orientaciją nuo Vakarų Šiaurės link ir artėti prie skandinavų kol kas nedavė jokių rezultatų. Pripažinkime – pastarųjų nepažįstame ir nesuprantame, todėl dažnai pasakojimai apie jų verslo kultūrą, socialinius įpročius ar požiūrį į gyvenimą lietuviams kelia nuostabą. „Jie grobia mūsų vaikus!“ – toks šiuolaikinis skandinavų įvaizdis nedaug tenutolo nuo to, kaip pagonys lietuviai vertino užpuolikus vikingus. Todėl nereikia puoselėti vilčių, kad mūsų tapatybė artimiausiu metu kiek nors supanašės su skandinavų, o Šiaurės šalys taps didžiausiomis mūsų sąjungininkėmis. Turime keletą aiškių, pragmatinių interesų (energetinis saugumas, Baltijos jūros ekologija, investicijos į Baltijos šalių finansų bei komunikacijų sektorių), ir tai yra puiku. Tačiau tai nebus mūsų naujasis laimės švyturys.
Geriausiai tapatybę stiprina aiškus suvokimas, kas yra priešas, „kitoks“ nei mes, ir kas yra draugas, panašus į mus. Per pastaruosius amžius lietuviams priešai buvo slavai, visų pirma – rusai. Būtent aiškus suvokimas, kad esame „kitokie“ nei rusai, leido mums sustiprinti ir išlaikyti savo kultūrą, kalbą, savitumą ir, svarbiausia, ryžtą vaduotis iš dusinančio jų glėbio. Tais atvejais, kai imdavome ieškoti kitų priešų, pavyzdžiui, lenkų, pražiopsodavome esminę grėsmę.
Rusijos agresija Ukrainoje bet kuriam Lietuvos prezidentui primins, kad mūsų pagrindinis uždavinys yra stabdyti imperialistinę kaimynę. Tereikia tai paversti prasmingu siekiu – liautis su pavydu niurzgėti prieš estus ar vaikiškai dėl raidės W ginčytis su lenkais. Svarbiausia – atsikratyti aukos vaidmens ir nebeverkšlenti, kad mes „silpna, maža, agrarinė šalis“. Reikia pagaliau išsivaduoti nuo tos valstietiškos, užguitos posovietikų tapatybės. Būtina skiepyti tautai modernų, atvirą ir vakarietišką pasitikėjimą savo jėgomis.
Nereikia puoselėti vilčių, kad mūsų tapatybė artimiausiu metu kiek nors supanašės su skandinavų, o Šiaurės šalys taps didžiausiomis mūsų sąjungininkėmis.
Su tokia tapatybe derėtų ne tik „savęs“ suvokimas žvelgiant užsieniečių akimis, bet ir vidaus politikos elgsena: korupcijos, patronažo, sukčiavimo netoleravimas. Būtina tiesiog ištrinti „mažumą“ kaip mus apibūdinančią savybę ir atsisakyti lyginti, neva „mes maži – jie (visi kiti) dideli“. Per tą apgailėtiną „mažumą“ mes iki šiol nedrįstame imtis jokių didesnių darbų (tarkime, Visagino atominės elektrinės projekto), o dalis valstietiškos, užguitos visuomenės bijo net pagalvoti, ką reikštų susipykti su Rusija, nes juk „kentės paprasti, maži žmogeliai“.
Formuoti Lietuvos tapatybę – kaip tik užduotis prezidentui, nes jis yra valstybės vadovas ir lyderis. Tinkamai vadovaudamas jis gali nesunkiai šią poziciją išlaikyti dešimt metų. Sparčiai besikeičiančiame pasaulyje tai labai daug. Prezidento pozicija bemaž automatiškai užtikrina visuomenės paramą, todėl nereikia šio pasitikėjimo išbarstyti menkavertėms politinėms intrigoms, kaip kažkada taikliai pasakė prof. Vytautas Landsbergis (nors pats tuo ir nevengė užsiimti). Dar daugiau – šalies vadovas, kuris neturi ambicijos formuoti tautos tapatybę, nevertas šio posto. Geriau jau tuomet tegul renkasi būti vienu iš kelių šimtų Europos Parlamento turistų.
Teisėtvarka ir saugumas
Prezidento vieta Lietuvos politinėje sistemoje daugeliu atvejų neleidžia jam veikti labai savarankiškai be Seimo ir Vyriausybės pritarimo. Tačiau teisėsaugos ir saugumo sritis yra aiškus jo kiemas – šalies vadovas gali rinktis svarbiausių teisėsaugos institucijų vadovus, skirti teisėjus ir reikalauti skaidriai bei efektyviai dirbti.
Dalia Grybauskaitė gerai suvokė, kad šią sritį reikia reformuoti iš esmės. Todėl pastaruosius metus vyko bene didžiausia teisėjų kaita, vykdyta prokuratūros, žvalgybos sistemos pertvarka. Tačiau akivaizdu, kad šioms reformoms įgyvendinti parinkti netinkami kandidatai. Beveik kiekvienos institucijos pertvarkos sėkmė ir darbo efektyvumas priklauso nuo asmenybių. Tad būsimas prezidentas turėtų skirti didžiausią dėmesį tam, kas taps naujais teisėsaugos ir saugumo institucijų vadovais.
Prezidentas yra vyriausiasis Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadas. Todėl jis turi prisiimti pareigą ir atsakomybę už tinkamą gynybos politiką.
Per visą nepriklausomybės laikotarpį į šias pozicijas buvo skiriami asmenys pagal nežinia kokius kriterijus, iš jų, matyt, didžiausią reikšmę turėjo neapčiuopiami „pasitikėjimas“ arba „lojalumas“. Reikia atsikratyti šios atgyvenusios patrimonializmo liekanos. Kaip ir daugeliui kitų svarbiausių valstybės institucijų, į generalinio prokuroro, Valstybės saugumo departamento ir Specialiųjų tyrimų tarnybų vadovų pareigas reikia skirti šiam darbui tinkamus asmenis – tam derėtų surengti bemaž formalų konkursą nurodant labai aiškius reikalavimus. Nors prezidentas ir turi pagal Konstituciją siūlyti šių institucijų vadovus, jis gali rengti viešą ir skaidrią atranką.
Net ir radus geriausius įmanomus vadovus, būtina jiems palikti tikrą veikimo laisvę ir suteikti realų savarankiškumą nuo visų politinių jėgų. Įskaitant ir patį prezidentą. Tik savanoriškas valstybės vadovo nusišalinimas nuo įtakos darymo teisėsaugos ir saugumo institucijoms gali joms leisti būti drąsioms ir savarankiškoms. Vienintelė išties svarbi prezidento funkcija – šių institucijų savarankiškumą saugoti nuo kitų politinių veikėjų (Seimo, Vyriausybės) įtakos.
Gynybos stiprinimas
Prezidentas yra vyriausiasis Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadas. Todėl jis turi prisiimti pareigą ir atsakomybę už tinkamą gynybos politiką. Šiuo metu kaip niekada aktualus krašto apsaugos finansavimo klausimas, todėl tinkamas kandidatas į valstybės vadovus turėtų labai aiškiai nurodyti, kad jo vienas svarbiausių prioritetų bus užtikrinti didesnį realų kariuomenės finansavimą ir per savo kadenciją pasiekti, kad gynybai būtų skiriama bent 1,5 proc. bendrojo vidaus produkto.
Galima sutikti, kad ne prezidentas planuoja ir skirsto biudžetą, bet jis turi veto teisę. Jei kam ir galima panaudoti šią teisę, blokuojant biudžeto projektus, tai šis atvejis būtent toks. Politinės partijos ir vyriausybių nariai jau seniai įrodė atsainiai žiūrį į gynybos finansavimą, tačiau vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas turi būti paskutinis bastionas, kuriam rūpi reali Lietuvos gynyba.
Partnerių susigrąžinimas
Užsienio politikos tikslų yra daug ir jie plečiasi. Tačiau visuomet pirmaeilis ir svarbiausias diplomatijos uždavinys yra stiprinti valstybės saugumą. Net būdami ES ir NATO nariais neturime užmiršti, kad saugumo stiprinimas – nuolatinis procesas ir tam būtina dėti didžiausias pastangas.
Lietuvos užsienio politika pastaraisiais metais pasižymėjo dviprasmiškumu. Buvome itin aktyvūs tarptautinėse organizacijose ir įrodėme savo gebėjimus pirmininkaudami pačioms svarbiausioms institucijoms. Tačiau neišsaugojome to, kas buvo kuriama dešimtmetį dar prieš narystę NATO ir ES, – strateginiu lygmeniu bendrauti su Lenkija ir JAV. Paaiškinimų, kodėl taip atsitiko, gali būti daug. Pateisinimų – nė vieno. Jokie šalutiniai veiksniai, nesvarbu, tai būtų asmeninių simpatijų klausimas ar nelietuviškų raidžių rašybos ginčai, negali užgožti Lietuvos geopolitikos aksiomos – Lenkija ir JAV turi būti strateginės mūsų partnerės. Visos kitos užsienio politikos kryptys gali būti teisingos ir svarbios, bet tik po to, kai užtikrinamas pirmaeilis uždavinys.
Intelekto globa
Visi Lietuvos prezidentai mėgsta ką nors globoti pradedant „Dainų dainele“ ir baigiant Sartų žirgų lenktynėmis. Tačiau iki šiol nė vienas realiai neglobojo svarbiausius patarimus valdžios institucijoms teikiančio intelekto.
Strateginio mąstymo stygius prikaišiojamas bemaž visoms valdžios institucijoms ir politikams. Dėl to nuolat tenka reaguoti į įvykius, gesinti gaisrus ar trypčioti vietoje neapsisprendžiant dėl ilgalaikių, strateginių projektų.
Prezidentas galėtų imtis iniciatyvos ir suburti gabiausius ekspertus, kurie teiktų nepriklausomas išvadas ir rekomendacijas svarbiausiais valstybės egzistavimo klausimais. Nors iki šiol Lietuvoje būta daugybės darbo grupių, visuomeninių tarybų ar tyrėjų komandų, daugelis jų patarimų arba nepasiekdavo sprendimų priėmėjų ausų, arba buvo naudoti tik trumpalaikiams politiniams interesams patenkinti. Prezidento institucija galėtų globoti valstybinės reikšmės smegenų centrą, kuris nepriklausytų nuo politinės kaitos ar politikų interesų.
Iki šiol beveik neveikianti Valstybės gynimo taryba galėtų tapti tokio smegenų centro institucine baze – tam reikia pagaliau jai suteikti nuolat funkcionuojantį biurą ir praplėsti funkcijas į tyrimų ir rekomendacijų teikimo sritį.
