Dažnas iš mūsų, pažvelgęs į gydytojo skirtų vaistų informacinį lapelį ir pamatęs galimų šalutinių poveikių sąrašą, išvis atsisako tas tabletes gerti. Deja, medikai gerų žinių neturi: jų patikinimu, vaistai visai be jokio šalutinio poveikio neegzistuoja. Tačiau tai nereiškia, jog viskas, ką manomės žinantys apie vaistus ir jų vartojimą, yra tiesa.
Tikrai geri vaistai nekenkia. Tai mitas. Vaistinių preparatų be šalutinio poveikio nebūna. Patekęs į žmogaus organizmą, vaistas negali veikti tik tą konkrečia vietą, kurią reikia išgydyti, nes limfa, kraujas ir stuburo smegenų skystis išnešioja jį po visą kūną. Farmakologai stengiasi kiek įmanoma sumažinti nepageidaujamus reiškinius, kad teigiamas vaistų poveikis nusvertų neigiamą. Geriausias pavyzdys – vaistai nuo vėžio: visi jie turi įvairų ir kartais net labai stiprų šalutinį poveikį, tačiau gali išgelbėti gyvybę.
Vaistus galima užgerti bet kuo. Ir tai mitas. Skysčiai gali sąveikauti su vaistais ir taip keisti jų poveikį arba išvis susilpninti veikimą. Pavyzdžiui, pienas trukdo organizmui pasisavinti antibiotikus, alkoholis sustiprina neigiamą antihistamininių vaistų (nuo alergijos) poveikį centrinei nervų sistemai, o greipfrutų sultys pernelyg padidina statinų (preparatų, mažinančių cholesterolio kiekį kraujyje) koncentraciją. Taigi geriausia bet kokias tabletes užgerti paprastu vandeniu.
Jei nebėra simptomų, antibiotikų galima nebegerti. Netiesa. Ligos simptomai gali išnykti anksčiau nei žūna ligą sukeliantys mikroorganizmai. Tad nutraukę antibiotikų vartojimą galite atkristi. Be to, mikrobai gali „priprasti“ prie antibiotikų – tuomet pakartotinai gydydamiesi jais jokio poveikio nesulauksite. Konkretus gydymo antibiotikais kursas reikalingas tam, kad būtų sunaikinti visi ligos sukėlėjai. Kad jie netaptų atsparūs antibiotikams, pradėtą darbą būtina pabaigti iki galo.
Parengė Asta Janušonytė
