E. Lucasas „The Economist“ skaitytojams rekomenduoja ir L. Donskio knygą. (Fotodienos nuotr.)
Edwardas Lucasas, „The Economist“ Vidurio ir Rytų Europos korespondentas, rekomenduoja knygas apie Lenkiją ir kitas regiono šalis.
Jau daugiau nei 20 metų E. Lucasas rašo apie Vidurio ir Rytų Europos regioną. Jis dirbo „The Economist“ korespondentu tuometėje Čekoslovakijoje ir Baltijos šalyse, buvo „The Economist Intelligence Unit“ redaktorius Vienoje. 1996 m. E. Lucasas tapo korespondentu Berlyne, o 1998 m. biuro Maskvoje vadovu. Po to, kai išvyko iš Rusijos, nuo 2002-ųjų iki 2005-ųjų jis rašė švietimo ir transporto temomis Didžiosios Britanijos redakcijoje, o vėliau pradėjo eiti dabartines savo pareigas – rašyti apie regioną, besidriekiantį nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Nuo 2006 m. spalio jis taip pat yra Tarptautinio skyriaus redaktoriaus pavaduotojas. „Naujas Šaltasis karas: Kremliaus keliama grėsmė Rusijai ir Vakarams“ yra pirmoji jo knyga, išleista 2008-ųjų vasarį britų leidyklos „Bloomsbury“ ir kitų leidyklų Amerikoje, Europoje bei kitose šalyse.
Tragiškos Lenkijos nelaimės šešėlyje (kuomet balandžio 10-ąją sudužus lėktuvui žuvo 96 žmonės, tarp kurių buvo Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis ir daugelis šalies kariuomenės bei politikos elito) E. Lucasas rekomenduoja kelias knygas būtent apie šią šalį.
– Kokia yra geriausia Jūsų skaityta knyga apie Lenkijos istoriją ir politiką?
– Labiausiai šioje srityje vertinamas britų akademikas Normanas Daviesas. Jis yra tiesiog kultinis rašytojas Lenkijoje. Aš dar 1986 m., kai studijavau Krokuvos universitete, slapta į Lenkiją parsigabenau jo dviejų tomų šalies istoriją „Dievo žaidimų aikštelė“ (angl. „God’s Playground“). Ją paskolinau vienam savo draugui lenkui, o šis viską perskaitė per naktį ir tuomet slapta mašinėle atspausdino daugelį antrojo tomo dalių (kopijas darė su kalkiniu popieriumi – kas mūsų laikais dar prisimena šią technologiją?). Tiems, kurie mano, kad dviejų tomų versija yra gąsdinamai per didelė, jis taip pat parašė vieno tomo istoriją pavadinimu „Europos širdis“ (angl. „Heart of Europe“).
– Ką rekomenduotumėte skaityti apie Katynės žudynes, per kurias Stalinas Antrojo pasaulinio karo metais nužudė 22 tūkst. Lenkijos kalinių? Jų pagerbti Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis ir skrido į Smolenską.
– Iš tiesų galėčiau rekomenduoti filmą, o ne knygą. Andrzejaus Wajdos „Katynė“ yra vienas iš šiurpiausių dalykų, kokius esu matęs. Jame vaizduojama, kaip Lenkija buvo padalyta tarp nacių ir sovietų bendrininkų, koks žiaurus likimas laukė tūkstančio Lenkijos pareigūnų ir kaip sistemiškai tos žudynės buvo dangstomos. Katynė – tik viena gigantiškos Stalino naikinimo mašinos dalis. Ji taip pat buvo fragmentas ilgesnės sovietų brutalumo istorijos, kuri prasidėjo V. Lenino ir baigėsi M. Gorbačiovo valdymo laikais. Taip pat rekomenduočiau „Gulagas: istorija“ (angl. „Gulag: A History“), kurį sukūrė Anne Applebaum (atskleisiu – ji yra viena iš senų mano draugių). Šis filmas paaiškina tiek istoriją, tiek to amžiaus istoriografiją: kas nutiko ir kodėl pašaliniai žmonės taip dažnai to nesupranta.
– Įvardykite paskutinę knygą, skaitytą savo malonumui.
– Praėjusią savaitę skaičiau Arthuro Ransome’o „Svaloudeilą“ (orig. „Swallowdale“). Aš savo šešiametei dukteriai Izzy garsiai skaitau visas jo vaikiškas knygas (tuzinas tokių yra parašyta apie XX a. ketvirtojo dešimtmečio vaikus, leidžiančius atostogas burlaiviuose). Tai tikras malonumas. Mėgstu stebėti jos reakcijas į pasakojimus. Ir man pačiam jie patinka, nes plaukiojimas burlaiviu ir pasivaikščiojimai – du mano mėgstamiausi laisvalaikio užsiėmimai. Man ypač patinka veikėjai, kurie pasižymi laisve ir nekaltumu. Tokius tiesiog sunku įsivaizduoti šiuolaikiniame paranojos ir perdėtos atsargos kultūroje. Be to, su nostalgija imu prisiminti metus Maskvoje, kai tuos pačius pasakojimus skaičiau savo sūnums (dabar jie jau paaugliai). Dar daugiau žavesio suteikia žinojimas, kad A. Ransome’as, prieš imdamas rašyti knygas, buvo žurnalistas, domėjęsis mano mėgstamiausia sritimi – Baltijos šalių istorija iš karto po Rusijos revoliucijos.
– Koks kitas tekstas Jūsų skaitinių sąraše?
– Leonido Donskio knyga „Įaudrinta tapatybė ir modernusis pasaulis“ (angl. „Troubled Identity and the Modern World“). L. Donskis yra Lietuvos filosofas, tapęs politiku (dabar – Europos Parlamento narys). Jį laikau vienu iš giliausių ir originaliausių mąstytojų iš visų mano studijuotų. Jis gilinasi į istorijos ir identiteto klausimus. Susipinantys identitetai – žydų, lenkų, rusų, lietuvių, baltarusių ir vokiečių – padaro tam tikrus Lietuvos regionus pačius įdomiausius Europoje. Thomas Mannas, vokiečių rašytojas, gyveno Kuršių nerijoje, kuri kadaise buvo Vokietijos dalis, o dabar priklauso Lietuvai. Geriausiai žinomas Lenkijos poetas, lietuvių vadinamas Adomu Mickevičiumi, gyveno Vilniuje (kuris tuo metu vadintas lenkiškai – Wilno). Aš ir pats gyvenau Lietuvoje ketverius metus XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Ir nuo to laiko tiesiog „užsikabinau“.
