I. Krasauskas.
Kai Lietuva turi pasirengti tris savaites trunkančiam Europos krepšinio čempionatui, beveik niekas tam išleidžiamų pinigų neskaičiuoja. Arenos dygsta už viešuosius pinigus ir už jas mokama tiek, kiek statytojai paprašo – svarbiausia pabaigti laiku. Kai Lietuvos institucijos turi pusei metų persikelti į aukštesnį lygį ir perimti pirmininkavimo Europos Sąjungai estafetę, į visas išlaidas reaguojama kone isteriškai.
Leiskite prieš jūsų akis truputį paskalbti valdžios marškinius ir pažiūrėkime, ar juoda kraujo puta, ar balta pieno puta iš to išeina.
Kovos su žemės dykumėjimu konferencija Pietų Korėjoje – pirmoji, kurioje nuo 2003 metų, kai Lietuva ratifikavo atitinkamą konvenciją, dalyvauja šalies atstovai, ir tik todėl, kad tai būtina ruošiantis pirmininkauti ES Tarybai, rašoma Aplinkos ministerijos (AM) atsiųstame atsakyme.
AM aiškina, kad jos atstovai „negalėjo į ją nevykti, nes po dvejų metų, kai Lietuva pirmininkaus ES, jiems teks <…> šios konvencijos šalių konferencijoje pareikšti ES poziciją dykumėjimo, žemių degradavimo ir kt. klausimais, prieš tai ją parengus, išdiskutavus ir suderinus su visomis ES šalimis. Klausimas, kaip tai padaryti neturint jokios patirties, lieka retorinis“.
Užsienio reikalų ministerijos (URM), kuri koordinuoja pasiruošimą ES pirmininkavimui, atstovai kalbėdami neoficialiai taip pat neabejojo AM komandiruotės tikslingumu.
Premjeras Andrius Kubilius pareiškė, kad komandiruočių tik daugės, ir jis visiškai teisus. Vien AM per dvejus metus nuo 2012 metų liepos iki 2014 metų liepos numato 1916 komandiruočių. Jei skaičiuotume, kad vieno žmogaus komandiruotė trunka tris dienas, tai ištisus dvejus metus aštuoni AM valdininkai bus užsienyje.
AM per pasiruošimo pirmininkavimui ir pirmininkavimo laikotarpį išleis 29 mln. litų – daugiausia iš visų ministerijų, neskaitant URM, kuri koordinuoja visą Lietuvos pirmininkavimą. Su pirmininkavimu susijusių aplinkosaugos reikalų tvarkymas per dvejus metus biudžetui kainuos 16 kartų daugiau nei energetikos ir 7 kartus daugiau nei susisiekimo.
Taip yra todėl, kad Lietuva ratifikavo 30 tarptautinių aplinkosauginių konvencijų ir sutarčių, kurių pagrindu nuolat vyksta renginiai visame pasaulyje. Daugumoje jų nuolat dalyvauja ES, taigi Lietuva jai pirmininkaudama turės ten dalyvauti privalomai. AM sako, kad ES pirmininkaujanti Lenkija šį pusmetį vien tik klimato kaitos srityje turės dalyvauti 50 tarptautinių renginių, kuriuose atstovaus ES ir vykdys atitinkamas funkcijas.
Atitinkamos funkcijos reiškia, kad į aplinkosauginius renginius reikia nusiųsti ne tik Lietuvai atstovaujančius kalbėtojus, bet ir komandą, kuri už Lietuvos ribų turės atlikti organizacinį darbą: surengti ES narių pasitarimus, jų metu užtikrinti net ir smulkmenas – kad visiems pakaktų kavos ar dalomosios medžiagos.
Vargu ar norėtume, kad užsienio delegacijos vėliau užkulisiuose dalintųsi pasakojimais apie tai, kaip Lietuvos aplinkos viceministras bėgiojo prie spausdintuvo arba ėjo pakviesti techniko, kuris sutvarkytų staiga streikuoti pradėjusį projektorių, o kitą rytą darė pauzes ir buvo pasimetęs popieriuose skaitydamas ES šalių pranešimą.
AM išvyka į Pietų Korėją neabejotinai pateko į Vyriausybės kanceliarijos atstovų kur kas labiau abejotinos komandiruotės į Naująją Zelandiją informacinį kontekstą. Šiame kontekste buvo galima prikibti ir prie Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos direktoriaus Renaldo Gudausko, kuris rugpjūtį savaitei iškeliavo į Karibų jūros šalį Puerto Riką. Ten vyko Tarptautinės bibliotekų ir bibliotekininkų asociacijų federacijos suvažiavimas.
Galima prikibti ir prie dar tuzino į Karibus kartu keliavusių Lietuvos bibliotekininkų. Galima nesiaiškinti, už kokius pinigus jie ten skrido ir ką ten veikė,o tiesiog pasiremti kelionėje dalyvavusio jauno bibliotekininko Mindaugo tinklaraščio citatomis bei nuotraukomis, kuriose – kokteiliai, alus, maistas ir egzotiški peizažai.
„Sudalyvauju keletame sesiju ir keliauju i miesta – esu alkanas ir istroskes vaizdu“, – taip apie konferenciją rašo (kalba netaisyta) bibliotekininkas Mindaugas, pažėręs daugiau pramogų nuotraukų ir buitinių-kultūrinių įspūdžių nei profesinių.
Tačiau kitoje vietoje jau taisyklingiau jis rašo: „Bendrauji su žmonėm, kurie yra savo sričių guru – nuo tradicinės bibliotekininkystės iki el. knygų ir debesų kompiuterijos. Ateik, klausykis ir užsirašinėk. Grįši įkvėptas, susižavėjęs ir energingas“. Todėl ne veltui, pavyzdžiui, Švedija ar jos universitetai į Puerto Riką siuntė tiesiog studentus, dar ne bibliotekininkus – kad šie jau mokydamiesi žinotų naujoves, megztų pažintis ir turėtų motyvacijos atsiduoti profesijai.
Taigi komandiruočių reikalingumas priklauso nuo požiūrio: ar norime, kad šalies institucijos neatsiliktų nuo pasaulinių tendencijų, ugdytų kompetenciją ir turėtų asmeninių ryšių, ar norime, kad būtų nuolankiai taupios, tačiau provincialios.
Tačiau problema ta, kad nėra formalių kriterijų, kurie leistų vertinti komandiruočių pagrįstumą – nei prieš joms įvykstant, nei jau įvykus. Atskirų institucijų valdininkija ir politikai patys sprendžia, ar išleisti kolegas į kelionę. Kol krizė nespaudžia, Finansų ministerija nešnairuoja, o žurnalistai neatknisa, galima keliauti ir į Naujają Zelandiją valstybės valdymo pasimokyti, ir į Arktį perspektyvų išgauti naftą pasiaiškinti.
____________________
Ignas Krasauskas yra IQ politikos apžvalgininkas
