Guodžiasi mylėję
Pirmą kartą paėmę naujagimį ir glausdami jį prie širdies tėvai
piešia jam spalvotą ateitį. Lipdydami būsimo gydytojo, teisininko, mokytojo
etiketes, vaikui augant tėvai neretai pamiršta: norint, kad atžala pasirinktų
teisingą kelią, reikia prie to prisidėti.
Vėlai grįžtantys iš darbų mažuosius jie patiki „auklėti“
televizijai, o nuolat smalsaujančius vaikus siunčia nuo savęs kuo toliau, esą
reikia pailsėti, atrėžia, kad užduoda absurdiškus klausimus.
Tik praėjus geram dešimtmečiui ir į duris pasibeldus policijos
pareigūnams, pranešantiems, kad jų atžala sulaikytas, nes nusikalto, tėvai
skėsčiodami rankomis užduoda sau klausimą: negi mano vaikas galėjo taip
pasielgti.
„Kodėl taip atsitiko, nors vaikui skyrėme visą meilę, pirkome
brangiausius daiktus, žaislus? Juk jam nieko netrūko“, – sužinoję, kad jų vaikas
nuklydo klystkeliais, neretai kalba tėvai. Tik vienas kitas kaltina save, kad
nepakankamai domėjosi savo atžalos gyvenimu, draugais, jį supančia aplinka,
nepastebėjęs detalių, kurias laiku pamatęs būtų galėjęs tam užkirsti kelią.
Lemia auklėjimas
Sužinoję, kad užaugę vaikai padarė didesnį ar mažesnį
nusikaltimą, tėvai dažnai kaltina genus, paveldimumą, tik ne save. Apie tai, kad
netinkamai auklėjo, bijo net pagalvoti. Tačiau psichologai, dvasininkai yra
kitos nuomonės.
Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro Panevėžio
skyriaus psichologė Jurgita Monkeliūnienė įsitikinusi, kad nusikaltėliais vaikai
negimsta, jais tampa, o tai lemia ne kas kita, o tėvų auklėjimas.
„Žinoma, būna, kai nusikalstama sutrikus psichikai, tačiau
dauguma nusikaltimų padaryti žmogui gerai suvokiant savo elgęsi. Pradedant
narplioti nusikaltėlių gyvenimo ir jo šeimos santykį, auklėjimo ypatumus,
gyvenimo tempą, neretai paaiškėja, kad vienu ar kitu atveju padarytos tėvų
klaidos auklėjant vaikus, – „Sekundei“ paaiškino psichologė. – Būna ir taip, kad
paauglys parsineša į namus brangių daiktų, o tėvams įteigia, kad juos rado
kieme, pasiskolino ar susimainė su draugu. Tėvai dažnai į visa tai žiūri pro
pirštus, nors turėtų labiau pasidomėti vaiko draugais ir svetimais
daiktais.“
Tikėjo pasakomis
Būtent tokius pirmus sūnaus žingsnius nusikalstamo pasaulio
link prisiminė ir panevėžietė Dana (vardas pakeistas).
Kaip tikino „Sekundės“ pašnekovė, jos vaikas, būdamas dvylikos
ar trylikos metų, į namus pradėjo nešti auksines grandinėles, žiedus, dizainerių
siūtus vienetinius drabužius. Tačiau mamai šie daiktai įtarimų nesukėlė, nes
lakios fantazijos berniukas pasakodavo įtikimas istorijas.
„Parsivaręs namo dviratį, sūnus pasakė, kad jį pasaugoti
paprašė draugas. Vėliau pareikalavo pinigų draugui užmokėti, kad galėtų dviratį
pasilikti“, – prisiminė moteris.
Po kurio laiko nepilnametis parnešė auksinių žiedų, auskarų,
juos sakė radęs prie parduotuvės. Vis dažniau namuose atsirasdavo pinigų, neva
išloštų loterijose.
Šios istorijos poniai Danai jokių įtarimų nekėlė.
„Pamaniau, kad sūnui sekasi loterijose“, – pasakojo
moteris.
Pro pirštus žiūrėjusi į sūnaus greitą sėkmę, moteris
prisipažino negalėjusi pagalvoti, kad jis šiuos daiktus pavogė.
Tik atžalai sulaukus šešiolikos metų ir pradėjus nepareiti namo
po kelias dienas, panevėžietė įtarė, kad sūnus pasuko klystkeliu. Tačiau tąkart,
kaip teigė nusivylusi mama, ji jau nebegalėjo susikalbėti su sūnumi, kuris, anot
jos, iš meilaus vaiko virto šiurkščiu, nenorinčiu bendrauti paaugliu.
Ieško paaiškinimo
Ponia Dana pasakojo, kad jos sūnus į policijos pareigūnų
akiratį pateko dar nesulaukęs pilnametystės. Pasak moters, paaugliui buvo
septyniolika, kai jis su draugais nesėkmingai bandė apvogti parduotuvę. Tąkart
trys draugai, du 25-erių metų ir nepilnametis, nusitaikė į žinomą aludę – ne
kartą iš jos vaikinai namo grįždavo įkaušę. Sulaukę antros valandos nakties, kai
pardavėja išėjo namo, jaunuoliai ėmėsi darbuotis, tačiau netikėtai pro tą vietą
važiuojantiems policijos pareigūnams kilo įtarimų, kad ten kažkas vyksta. Tuomet
pirmą kartą už pasikėsinimą apvogti buvo teisiamas ponios Danos sūnus. Jis gavo
metus lygtinai.
Mokyklos nebaigęs jaunuolis iš pradžių, pasak jo mamos, bandė
taisytis, tačiau, niekur negavęs darbo, vėl pasuko lengviausiu keliu – ėmė
vagiliauti, kol galiausiai kartu su draugu prisigėrę įsibrovė į namą ir smarkiai
sumušė jo savininką. Jau pilnametį Andrių (vardas pakeistas) teismas pasiuntė už
grotų šešeriems metams.
„Nuo paauglystės, kai vaikas pasikeitė, vis bandžiau suprasti,
ko jam trūko. Penkeriais metais jaunesnis brolis gerai mokosi, stengiasi,
nesusideda su blogais draugais. Atrodo, abu vaikus su vyru auginome vienodai,
tačiau jie skiriasi kaip žemė ir dangus. Tiesą sakant, nesuprantu, kur
praleidau, ko nesužiūrėjau“, – graudinosi moteris.
Perdėtai pasitikėjo
Ponia Dana „Sekundei“ prisipažino, kad pati augusi gausioje
šeimoje – su trimis broliais ir dviem seserimis. Jos tėvai dažnai kartojo, kad
negalima vogti, reikia gerbti vyresnius asmenis, visada sakyti tik tiesą, bandė
tą patį įskiepyti ir savo atžaloms.
„Su vyru esame tikintys, todėl mums labai svarbu buvo, kad ir
mūsų vaikai perimtų tas vertybes. Visada aiškinome, kad blogiausia yra vogti,
reikia elgtis atsakingai, kad vėliau nereikėtų raudonuoti dėl savo elgesio“, –
sakė panevėžietė. Moteris pabrėžė, kad nusikalstamą kelią pasirinkęs Andrius nuo
mažens nekėlė jokių rūpesčių, buvo gana ramus, jei pasakydavo, kad ko negalima
daryti, jis ir klausydavo, todėl, Danos teigimu, ji ir vaikui paaugus į jį
kreipė mažiau dėmesio, manydama, kad berniukas visą laiką bus geras ir elgsis
atsakingai.
„Turbūt tai ir buvo blogiausia, ką galėjau padaryti. Gimus
antrajam sūnui, Andriumi labai pasitikėjau, mažiau kreipiau dėmesį į jį. Galbūt
tai ir buvo klaida“, – svarstė pašnekovė.
Ponia Dana aiškino, kad su vyru niekada nesipyko, jei šalia
būdavo sūnūs, kad šie nematytų blogo pavyzdžio.
Moteris teigė, kad Andriaus elgesį galėjo lemti tai, kad jie su
vyru, kai berniukui buvo penkiolika metų, išsiskyrė.
„Galbūt Andrius, jei būtume gyvenę su vyru, nebūtų išklydęs iš
kelio. Kita vertus, jis dar mums neišsiskyrus pradėjo vagiliauti“, – ieškojo
priežasties ir save teisino panevėžietė.
Gynėsi reketu
Viena sūnų ir dukrą užauginusi panevėžietė Albina „Sekundei“
sakė apie sūnaus nuklydimo priežastis pradėjusi galvoti tik tuomet, kai šis
atsidūrė kalėjime. Iki to laiko ji tikėjo, kad sūnus nekaltas, jam tiesiog
nesiseka, juo pasinaudoja blogos reputacijos draugai.
Pirmieji požymiai, kad sūnus išklydo iš doros kelio, jau ėmė
aiškėti, kai vaikui buvo penkiolika metų. Iš namų pradėjo dingti pinigai, o
moters akys nukrypo į sūnų. Ji vaikus augino viena nuo to laiko, kai berniukui
buvo treji, o dukrai pusantrų metukų. Anot pašnekovės, Darius sakydavo, kad jį
reketuoja vyresni vaikai.
„Iš pradžių sunerimau, pradėjau domėtis, kas darosi. Pasirodė,
kad sūnus buvo pradėjęs vagiliauti, o skolas bandydavo atiduoti imdamas pinigus
iš manęs. Po kurio laiko su Dariumi tapo beviltiška susikalbėti, jis metė
mokslus“, – prisiminė pašnekovė. Sulaukęs septyniolikos ir grimzdamas giliau į
nusikaltimų liūną, Darius paliko namus ir apsigyveno su bendraminčiais.
„Neteisiu sūnaus, kad jis toks išaugo. Tai – mūsų su vyru
klaida. Blogiausia, kad, bandydama užtikrinti vaikams geresnę ateitį, labai daug
dirbau, mažai laiko praleidau su vaikais, jie dažnai būdavo su seneliais. Nors
vaikams bandžiau paaiškinti vertybes, įskiepyti, kad reikia gyventi dorai,
tačiau, matyt, to nepakako“, – „Sekundei“ prisipažino ponia Albina.
Ką pasėsi – tą pjausi
Psichologė J.Monkeliūnienė pabrėžė, kad viską lemia auklėjimas.
Pasak jos, kokias pagrindines savybes tėvai vaikui įskiepija iki šešerių metų,
taip jis ateityje ir elgsis. Specialistės tikinimu, nei griežtas auklėjimas, nei
vaikų lepinimas nėra gerai.
„Nesvarbu, koks tėvų vaikų auklėjimo stilius. Svarbiausia, kad
nesikirstų abiejų tėvų auklėjimas, kai vienas reikalauja, o kitas viską leidžia,
lygiai taip pat, kaip ir per didelis varžymas, – teigia psichologė. –
Svarbiausia – vaiką auklėti pavyzdžiu. Jei vyras gerbia moterį, su ja švelniai
elgiasi, greičiausiai ir vaikas ateityje taip elgsis su savo žmona. Jei vaikui
tik liepiama, bet rodomas visai kitoks pavyzdys, jis negirdės žodžių. Jei nori,
kad vaikas būtų tvarkingas, reikia ir pačiam rodyti pavyzdį.“
J.Monkeliūnienės teigimu, tėvai iki vaiko paauglystės turi
užsitarnauti autoritetą, o kylant bent menkiausiam įtarimui, kad vaikas gali
vaigti iš draugų, bendraamžių, tėvai turi tai kontroliuoti, domėtis.
„Save identifikuodamas su tėvais, perimdamas jų vaidmenis,
vaikas įgyja įspėjantį ir baudžiantį vidinį balsą – sąžinę. Paskui ši
kontroliuojanti jėga jį lydės visada ir visur“, – pasakoja J.Monkeliūnienė.
Anot specialistė, niekada nėra taip, kad vaikas nusikaltėliu
taptų iš karto – viskas vyksta pamažu. „Tiesiog laiku pastebėjus galima viską
sustabdyti“, – sako psichologė. Tėvai, siekiantys, kad jų atžalos išsiugdytų
atsakomybės jausmą, turėtų patiems vaikams leisti daugiau atlikti bet kokius
darbus, nebandyti visko padaryti už juos“ – patarė specialistė.
Viena iš priežasčių, anot psichologės, kai vaikai gali nuklysti
klystkeliais – kai šeimoje nėra vieno iš tėvų. Tuomet vaikui atsiranda daugiau
erdvės, jie susideda su vyresniais draugais.
„Dažnai berniukai bando perimti vyro vaidmenį, jie
įsivaizduoja, kad jei keiksis, vartos alkoholį, taps tipišku vyru“, – pasakojo
psichologė. Jos teigimu, tėvai turi pastebėti, jei vaikas turi kokį svetimą
daiktą. Tai reikia stabdyti pačioje pradžioje.
Svarbiausia vertybė – šeima
Kad vienokios ir kitokios šeimos vertybės formuojasi vaikų,
augančių pilnoje šeimoje, kur yra tėtis ir mama, ir vaikų auginančių tik su
mama, kalba ir žymus Lietuvos dvasininkas, buvęs Vilniaus arkikatedros bazilikos
administratorius ir kunigas Ričardas Doveika.
„Nors statistika rodo, kad šeimos vertybės nuvertėja, tačiau
daugeliui vis dar tvirta šeima yra siekiamybė“, – sako kunigas. Anot jo, dorus
vaikus auginti ir vesti tinkamu keliu gali tie žmonės, kurie yra patys atėję iš
tokios šeimos, kurioje buvo vertinamas sąžiningumas, pagarba tėvui ir motinai
bei visiems žmonėms.
Anot dvasininko, vertybės, kurios šeimoje perduodamos vaikams,
labai susijusios ir su valstybės politika. Ką galima duoti vaikui, pasak jo, jei
pati visuomenė nesutaria, kas yra šeima.
„Dabar šeimos skraiste bando apsigaubti ir du vyrai ar dvi
moterys. Ką galima tokiu atveju kalbėti“, – svarstė R.Doveika. Anot jo,
neginčytina, kad dorovinis ir religinis auklėjimas tiesiogiai susijęs su
dvasingumo ugdymu, nes savo turiniu, išreikštu per dorovines ir religines
vertybes, tiesiogiai veikia asmens santykį su pasauliu, suteikdamas jam naują
prasmę ir kokybę.
Vaida REPOVIENĖ
Nuotr. Mano. Kunigas Ričardas Doveika
įsitikinęs, kad vaikams įskiepyti tinkamas dorybes gali žmonės, patys turėję
tinkamą pavyzdį.
