R. Skidelsky's.
„Deficitas visada blogai“, – murma fiskalinės politikos žinovai. Investicijų analitikas H. Woodas Brockas įdomioje naujojoje knygoje „Amerikos aklavietė“ atsako, kad nebūtinai. Pasak H. W. Brocko, deficitą tinkamai įvertinti reikia išanalizavus „visų vyriausybės išlaidų sudėtį ir kokybę“.
Dėl einamųjų išlaidų paslaugoms ar pervedimų atsiradęs vyriausybės deficitas yra blogas, nes jis neatneša jokių pajamų ir didina valstybės skolą. Deficitas, susidaręs dėl kapitalo išlaidų, priešingai, yra (arba gali būti) geras. Jeigu yra išmintingai valdomas, toks išlaidavimas sukuria pajamų srautą, kuris mažina ir galiausiai panaikina skolą. Dar svarbiau, toks išlaidavimas didina našumą ir tokiu būdu didina šalies ilgalaikio augimo potencialą.
Iš tokio atskyrimo gimsta ir svarbi mokestinė taisyklė: vyriausybės einamosios išlaidos paprastai turi būti padengtos surenkamais mokesčiais. Šia prasme šiandieninės pastangos mažinti einamųjų išlaidų deficitus yra pateisinamos, tačiau tik tuo atveju, jeigu jos yra pilnai pakeičiamos kapitalo išlaidų programomis.
Išties, einamosios išlaidos turėtų būti mažinamos ir kapitalo išlaidos didinamos koja kojon. H. W. Brockas aiškina, kad esant dabartinei ekonomikos padėčiai ir naudojant vien dabartinę politiką Jungtinės Amerikos Valstijos negali grįžti į pilno užimtumo būklę.
Atsigaunama pernelyg silpnai, o šaliai reikėtų dešimtmetį papildomai investuoti vieną trilijoną dolerių per metus į transporto infrastruktūrą ir švietimą.
Vyriausybė turėtų įsteigti Nacionalinį infrastruktūros banką, kad jis tiektų finansus skolindamasis tiesiogiai, pritraukdamas privačių investuotojų fondus arba naudojamas abi priemones kartu (esu pasiūlęs panašią instituciją Jungtinei Karalystei).
Kapitalo išlaidų ir einamųjų išlaidų atskyrimas (ir tokiu būdu „gerų“ ir „blogų“ deficitų) yra pabodusi tema bet kuriam viešųjų finansų studentui. Tačiau šias žinias mes pamirštame taip bauginančiai greitai, kad jas pakartoti verta, ypač valdžioje esantiems deficito valdymo žinovams Jungtinėje Karalystėje ir Europoje, nors, laimei, (dar) ne JAV.
Remiantis pasiūlymais, dėl kurių susitarta neformaliame Europos Tarybos susitikime sausio 30 dieną, visos ES šalys turi pataisyti savo konstitucijas ir įrašyti taisykles dėl subalansuoto biudžeto. Jos apribotų metinį struktūrinį deficitą iki 0,5 procento bendrojo vidaus produkto (BVP).
Ši viršutinė riba galėtų būti pakelta tik tuo atveju, jeigu šalis atsidurtų giliame nuosmukyje ar būtų kitų išskirtinių aplinkybių. Anticiklinę politiką būtų leista naudoti tik tada, jeigu būtų nustatyta, kad papildomas deficitas yra ciklinis, o ne struktūrinis.
Kitu atveju, pažeidimai automatiškai užtrauktų baudas iki 0,1 procento BVP.
Jungtinė Karalystė yra viena iš dviejų atsisakiusių pasirašyti šią „fiskalinę sutartį“ ES šalių (kartu su Čekija). Sutarties pasirašymas yra privaloma sąlyga norint turėti prieigą prie Europos finansinės pagalbos fondų. Tačiau Didžiosios Britanijos vyriausybė turi tapatų planą sumažinti dabartinį 10 procentų BVP deficitą iki beveik nulio per penkerius metus.
Siekiant paremti tokią politiką dažnai išsakomas argumentas, kad obligacijų rinkos „budrumo komiteto“ nariai nesutiks su niekuo kitu. Be to, kai kurių Europos vyriausybių finansai (ir netolimoje praeityje Lotynų Amerikos vyriausybių) buvo tokie tragiški, kad jų atsakas yra suprantamas. Tačiau tai negalioja JAV arba Jungtinei Karalystei, kurios abi turi didžiulius fiskalinius deficitus.
Dauguma šalių laikėsi gana griežtos mokestinės drausmės iki tol, kol 2008 metų krizė pažeidė jų bankus, sumažino mokestines įplaukas ir išpūtė valstybės skolas.
Susižavėjimas taupymu paremtas tikėjimu, kad visos didesnės nei būtinas minimumas vyriausybės išlaidos yra švaistymas.
Tuo pat metu mes neturėtume pernelyg žavėtis mokestiniu taupymu, kai yra tokia nepaprastoji padėtis. Susižavėjimas taupymu paremtas tikėjimu, kad visos didesnės nei būtinas minimumas vyriausybės išlaidos yra švaistymas. Europa turi savo pačios Arbatėlės partijos pakvaišėlių, kurie bjaurisi gerovės valstybe ir nori jos atsisakyti arba iš esmės sumažinti.
Be to, jie yra įsitikinę, kad visos valstybės finansuojamos kapitalo išlaidos yra švaistymas be reikalo – tiesiog nutiesiama tiek daug kelių, tiltų ir geležinkelio bėgių į niekur, kad jų pinigus išsunktų korupcija ir neefektyvumas. Tie, kurie tuo tiki, nesijaudina dėl taip pat ir privataus sektoriaus išlaidoms būdingų korupcijos ir švaistymo.
Be to, jie vietoje galimai dalinio švaistymo programų, kurios suteikia žmonėms darbą, lavina jų įgūdžius ir aprūpina šalį turtu, teikia pirmenybę visiškam švaistymui, kai milijonai žmonių sėdi be darbo. Tarp kitko, H. W. Brockas mano, kad 16 procentų visos JAV darbo jėgos neturi darbo, neturi pakankamai darbo arba yra pernelyg nusivylę, kad jo ieškotų.
Galima kritikuoti H. W. Brocko teiginių detales: išsamesnis keinsizmo supratimas būtų suteikęs jam labiau įtikinamų argumentų atsakyti į kritiką, kad jeigu valstybės finansuojamus projektus būtų buvę verta vykdyti, privatus sektorius juos ir vykdytų.
Netrukus mes turėsime pateikti atsakymus į šiuos klausimus, kadangi išankstinės fiskalinės taisyklės, kurias europiečiai bergždžiai mėgina sustiprinti, neatliks savo darbo. Mes esame dar toli nuo porecesinės makroekonominės politikos teorijos sukūrimo, bet kai kurie dalykai jau aiškūs.
Ateityje mokestinė ir pinigų politikos veiks kartu: nei viena iš jų pati savaime negali į pusiausvyrą grąžinti iš prigimties nestabilios rinkos ekonomikos šalių. Pinigų politika turės atlikti daug daugiau nei darė iki 2008 metų, kad suvaldytų finansų rinkų „neracionalų gyvybingumą“.
O mums reikia naujos ir nedviprasmiškos mokestinės atskaitomybės sistemos, kuri atskiria mokesčiais paremtas vyriausybės išlaidas nuo viešųjų išlaidų, kurios atsiperka pačios.
Galiausiai, mums reikia pripažinti, kad valstybės vaidmuo neapsiriboja išorės saugumo bei įstatymų bei tvarkos palaikymu šalies viduje.
Adamas Smithas knygoje „Tautų turtas“ rašė: „Trečioji ir paskutinė valstybių prievolė… yra kurti ir palaikyti tas viešąsias institucijas ir tuos viešuosius darbus, kurių atnešamas pelnas gali suteikti daugiausia naudos didžiai visuomenės daliai, tačiau jis iš prigimties niekada neatlygintų vieno asmens ar mažos asmenų grupės išlaidų. Tad dėl šios priežasties negalima tikėtis, kad koks nors vienas asmuo ar maža grupė asmenų turėtų jas sukurti ir palaikyti“.
Pagrindiniai tokie viešieji darbai, A. Smitho nuomone, yra tie, kurie „palengvina prekybą bet kurioje šalyje, tokie kaip geri keliai, tiltai, laivybai tinkami kanalai, uostai ir taip toliau“. Dar viena užmirštų žinių dalis, taip pat minima A. Smitho, yra švietimo svarba. Jis teisingai tai pabrėžia.
Tačiau, kaip rodo jų elgesys, daugelis šiandienos deficito valdymo šalininkų nori elgtis priešingai.
____________________
Robertas Skidelsky‘s, Britų lordų rūmų narys, yra nusipelnęs Varviko universiteto politinės ekonomikos profesorius
