Rajono Savivaldybė, Miežiškių seniūnija ir Panevėžio miškų urėdija jau bemaž porą metų jaučiasi mulkinamos daugiavaikės šeimos. Nė vienai šių institucijų nesuvokiama, kodėl avariniame urėdijai priklausančiame dviejų kambarių bute Taruškų kaime su devyniais vaikais besiglaudžiantys sugyventiniai Augenija Pulokienė ir Vladas Graželiūnas nesutinka kraustytis į jiems nupirktą suremontuotą namą. Dėl vaikų nepriežiūros į socialinių darbuotojų akiratį patekę tėvai lieja apmaudą ant neva per prastas gyvenimo sąlygas jiems siūlančios rajono valdžios.
Remontuoti nemato
prasmės
Taruškose jau bemaž penkiolika metų dviejų kambarių bute gyvenančios devynių vaikų šeimos gyvenimo sąlygos – sunkiai suvokiamos. Kambaryje tvyro toks šaltis, kad kalbantis iš burnos virsta garas, supuvę buto langai vos laikosi ant vyrių, bute trūksta elementarios švaros – kažkada buvusios baltos lubos dabar nė iš tolo neprimena ankstesnės spalvos, ant tokių pat pajuodusių sienų matyti senų tapetų atplaišos. Akis badyte bado nešvara ir skurdas.
Vaikus auginanti ir niekur nedirbanti A.Pulokienė kaltę dėl tokio apleisto būsto verčia visiems, kas tik susidomi jos šeima – Miežiškių seniūnijai, rajono Vaikų teisių apsaugos skyriui ir netgi Panevėžio miškų urėdijai, kuriai ir priklauso jau avarinės būklės butas.
„Dabar, kai lauke dar nėra labai šalta, kambaryje – vos devyni laipsniai šilumos. Vaikai aprengti miega. Pagalvokite, kas pas mus dėsis, kai šaltis iki minus trisdešimties nukris? Seniai prašėme seniūnijos, kad radiatorius sutvarkytų. Kas iš to? 800 litų sumokėjome, kad juos pakeistų, bet vienas vis tiek nešyla“, – skundėsi A.Pulokienė. Pasak jos, sienos ir lubos pajuodusios, nes virtuvėje krosnis prakiurusi. Jai ir langams sutvarkyti, anot šeimininkės, pinigų gal ir atsirastų, tačiau moteris tikina nematanti prasmės už vaikų gaunamus pinigus remontuoti urėdijai priklausantį butą.
Norėtų namo dovanų
A.Pulokienė neslepia, kad nemokėdama nuomos mokesčio urėdijai jau yra prasiskolinusi apie 1000 litų. Ir skolą moteris tikina galėtų grąžinti, tačiau nuomos nemokanti iš principo. „Ar už tokias sąlygas per mėnesį dar 30 litų turime mokėti? Kas iš to, kad nuomą seniau dar mokėjome, jei niekas to buto netvarko? O kas mums grąžins tuos 800 litų už radiatorius?“ – piktinosi pašnekovė. Ji tvirtino, kad urėdija jau pateikė jų šeimai ultimatumą – išsikraustyti iki kovo 1-osios. Tačiau iš laikinojo būsto A.Pulokienė su V.Graželiūnu iki nurodytos datos nė neketina išsikelti.
Moteris pripažįsta, kad prieš porą metų rajono Savivaldybė jų šeimai nupirko Vadoklių seniūnijos Gitėnų kaime trijų kambarių medinį namą su 15 arų žemės. Tačiau ir naujasis būstas moters netenkina. Nėra vandentiekio, virtuvėje nepritvirtintu linoleumu išklotos cementinės grindys, vienas kambarys neva absoliučiai nešildomas – priekaištus tokį namą nupirkusiai Savivaldybei liejo A.Pulokienė. Braukdama ašaras moteris guodėsi, kad jos šeima juodinama seniūnijos, laikoma asocialia, o ji pati – girtaujančia, nors net išgėrusios jos niekas neva nėra matęs.
„Mums siūlė už 30 tūkstančių litų nupirkti namą. Betgi galėjo nors ir brangesnį, bet didesnį parūpinti. Ir ne šiaip nupirkti, bet padovanoti, kad savo būstą turėtume, o ne valdiškame gyventume. Vis dėlto trylika vaikų pagimdžiau. Geriau jau mums šitą butą suremontuotų, nei į kažkokį namą keltų“, – vieną po kito tramdydama aplinkui zujančius murzinus mažuosius kalbėjo A.Pulokienė.
Šiuo metu su mama gyvena devyni vaikai, vyriausiajam – 15 metų, jauniausiam dar nėra nė trejų. Septyni iš mamos prižiūrimų vaikų jau mokyklinio amžiaus, pas vieną jų mokytojai važinėja į namus. „Turi negalią – elgesio sutrikimai“, – paaiškina A.Pulokienė. Anot jos, tokią pačią negalią turėjo ir dar vienas sūnus, tačiau pastarajam jau baigėsi dvejų metų neįgalumo terminas, o pas medikus vesti vaiko mama nebeketina. „Nėra su juo taip blogai“, – sūnaus būklę pati nustatė A.Pulokienė. Dar keturi jos vaikai prižiūrimi močiutės ir tetos.
Moteris tikina į jiems nupirktą namą vis dar neišsikraustę dėl įvairių aplinkybių – tai vaikų krikštynos sutrukdė, tai jų ligos. Dabar ji tikina avarinės būklės urėdijos butą apleisianti iki kovo vidurio.
Siaubas visiems
Tačiau Panevėžio urėdijos urėdas Daugirdas Lukoševičius A.Pulokienės pažadais išsikraustyti nebetiki. „Ta šeima – galvos skausmas bei tragedija ir urėdijai, ir jų kaimynams. Nenori jie į tą Savivaldybės nupirktą namą kraustytis – vis žada kitą ir kitą mėnesį. Tą butą taip nugyveno, kad siaubas. Prieš ketverius metus buvo nusigyvenę tiek, kad net nebekūreno, langai pradėjo kristi – ne butas, o šuns būda. Už 12 tūkstančių litų urėdija suremontavo. Jie patys nė pirštelio nepajudina, tik viską griauna. Siaubiamas ne tik landyne paverstas butas – jų alkani vaikai per kaimynų daržus eina“, – kalbėjo D.Lukoševičius.
Plačiau skaitykite vasario 20 d. „Sekundėje“.
Laima UOGINTAITĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. Už savo atžalų nepriežiūrą į vaiko teisių gynėjų akiratį patekusi A.Pulokienė įsitikinusi, kad rajono Savivaldybė jai, pagimdžiusiai 13 vaikų, turėtų ne skirti socialinį būstą, o dovanoti namą.
