Chloé Doutre-Roussel šokoladą sau buvo atradusi dar prieš nuspręsdama įgyti agronomės išsilavinimą. Tiesa, pati negali tvirtai pasakyti, ar tam tikrai turėjo įtakos Pietų Amerikoje (mat augo ambasados darbuotojo šeimoje) praleista vaikystė.
Tiesiog šokoladas buvo tas „turtas“, kuriam ji skirdavo savo kišenpinigius – ieškodama „savojo“ ir „geriausio“. Tikrai žino, kad tada išmoko skonėtis ir įsiklausyti į jusles. Taip atrado ištisą šokolado pasaulį, kuris tapo jos pašaukimu: Ch. Doutre-Roussel rinko šokoladą „Fortnum & Mason“ prekybos namams Londone, vadovavo Paryžiuje esančios „Ladurée“ parduotuvės saldumynų skyriui… Dabar ji kaip laisvai samdoma ekspertė rengia šokolado degustacijas, kursus specialistams ir šokolado pažinimo seminarus bei ekskursijas po „šokoladinį“ Paryžių. Ir nė dienos neįsivaizduoja be šokolado – nors ir išragavusią daugybę gaminių ją vis dar traukia „juslių nuotykis“.
Lietuvoje viešėjusios Ch. Doutre-Roussel pirmiausia, žinoma, paklausiau apie gero, rinktinio šokolado perspektyvas pas mus: ar pajėgs rinktinis šokoladas įsitvirtinti mūsų rinkoje, kur nėra nei tokių šokolado vartojimo tradicijų kaip „senojoje“ Europoje, nei didelės perkamosios galios.
Apie šokoladinę kultūrą
Rytų Europos šalys kelia galvą – formuojantis rinkai čia pakanka erdvės iniciatyvai ir kiekvienas produktas turi perspektyvą. Tai didelis potencialas. Juk apie tai byloja ir faktas, kad Vengrijoje ar Lietuvoje atsiranda žmonių, nusprendusių „vėl išrasti“ šokoladą. Žinau, kad toks šokoladas ne kiekvienam vietiniam pirkėjui įperkamas, tačiau Vakarų rinkos tokių naujų produktų tiesiog ištroškusios – tai palanki dirva veikti. Be to, vartojimo kultūrą, kokybės vertinimą ugdo pirmiausia produktai, kurių gali įsigyti. Tad tikrai smagu, kad tam palankios sąlygos atsiranda ir pas jus.
Tuo tarpu šokolado tradiciją suformavusi senoji Europa, deja, tiesiog pasiduoda įpročio jėgai ir, užliūliuota gerovės, nebeturi daug „parako“. Prancūzams koją kiša įsitikinimas, kad jų kultūra – puiki, kad viskas, kas geriausia, jau išrasta. Tiesa, savas tradicijas bent jau plėtoja italai – pradžią padarė kadaise ten kilusi idėja sujungti atvežtinę kakavą ir vietinius riešutus (gianduja). Ispanai išmoningai gerina dizainą, bet gamina prastą šokoladą. Apie Portugalijos „šokoladinį“ gyvenimą apskritai nieko negirdėti.
Keista, kad neateina naujų impulsų iš naujovėms, regis, tokios atviros Vokietijos. Šveicarija tebegamina puikų pieninį šokoladą, rasime ten ir rinktinio šokolado gamintoją – bet vertinant parduodamo šokolado kiekius tai tėra lašas jūroje. Belgijoje tik Pierre Marcolini ėmė gaminti šokoladą ieškodamas malonaus pokyčio – retas atvejis, kai klestintis tos srities senbuvis turi tiek ambicijų ir vizijų. Užtat apie naują, įdomų šokoladą išgirsi, pavyzdžiui, iš Didžiosios Britanijos. Ypač įdomūs mažieji JAV gamintojai („Rogue“ šokoladą tikrai paminėčiau tarp įsimintiniausių potyrių) – jei jie nesivaiko greito rezultato.
Ypač smagu, kad šokoladas tarsi iš naujo išrandamas kakavos „lopšyje“ – Pietų Amerikos šalyse. Teko rengti kursus Venesueloje ir Brazilijoje, ten kakavos plantacijose dirbančios moterys nori skleisti kakavos kultūrą – kad atsirastų rimta alternatyva karšto šokolado pavadinimu pardavinėjamam tirpių miltelių surogatui. Tačiau didžioji kakavos dalis vis dėlto užauginama „juodojoje“ Afrikoje – darbas plantacijose tikrai nėra nei prestižinis, nei „sexy“, o afrikiečiai, kurie dažnai patys nebūna ragavę šokolado, atsainiu darbu tarsi keršija juos išnaudojantiems svetimšaliams.
Apie šokolado madas
„Dinozaurų laikais“ buvo matoma tik spalva – juodasis, pieninis, baltasis. Paskui žmonės šokoladą ėmė vertinti skaičiais – ant pakuočių atsirado kakavos dalis procentais. Dar po kurio laiko iš skaičių magijos išsilaisvinęs racionalusis žmogus susiprotėjo, kad kakavos procentas nieko nesako apie jos kokybę. Tada tapo svarbu, kur – kokioje šalyje, plantacijoje – užauginta kakava, iš kurios pagamintas jo valgomas šokoladas. Na, o tada jau tapo svarbu ekologija, atsakingas verslas – tad ant pakuočių atsirado apie tai bylojantys ženklai. Dabar atrandame vis daugiau niuansų – šokolado skonį bei išraiškingumą lemia ir augalo genetika, ir, tarkime, kakavos skrudinimas. Suprantama, masiškai gaminant šokoladą tokių dalykų nepaisoma.
Bet įdomu, kad ir masiniai gamintojai pasiduoda toms madoms – tiesa, ne iš karto, metelius kitus palūkėję. Dažniausiai tie nauji „mados vėjai“ netgi neatneša jiems didelės finansinės sėkmės – sakykime, didelių fabrikų pradėtas gaminti „vienos kilmės šalies“ (single origin) šokoladas dėl jau mano minėtų masinės gamybos aplinkybių toli gražu netapo bestseleriu. Tačiau čia masinis gamintojas, gal ir nesavanoriškai, atlieka šviečiamąją misiją – paprastas pirkėjas kiekvienoje parduotuvėje gali pamatyti, ko galima norėti. Tad daug didesnė tikimybė, kad pastebės ir mažųjų gamintojų, kurie, suprantama, neturi tokio biudžeto reklamai, produktus. O vietos rinkoje tikrai užteks visiems.
Apie „pigiai ir greitai“
Na taip, vartotojo poreikis klausytis, ko reikia kūnui, nėra įgimtas. Vieniems jis kyla iš smalsumo, kitiems – dėl prasidėjusių negalavimų. Gerų produktų vartojimą aš palyginčiau su… sportavimu. Jie kaip ir fizinis aktyvumas, gerina savijautą. Tai ir padeda ištrūkti iš žodžių „greita-pigu-paprasta“ kerų. O tada jau atsiranda poreikis lavinti savo skonio suvokimą. Čia, kaip ir muzikoje: yra popsas, yra klasika, yra ir naujoji muzika, kurios disonansiniai sąskambiai nepratusį gali gerokai sutrikdyti. Kadaise man taip buvo paragavus „Domori“ šokolado, tiek daug pojūčių, kad net sunku įsiklausyti…
Antra vertus, niekas nedraudžia nei pigių romanų skaityti, nei pigaus šokolado pirkti – jei žmogui užtenka tik šito. Bet kadangi šokoladas tebėra įperkamas produktas, teikiantis ne tik pasimėgavimą, bet ir juslių nuotykį, pasukti jo atradimo keliu gali kiekvienas.
Turbūt kaip ir kalbant apie visus produktus, tarp kokybiško šokolado pirkėjų yra nedidelė dalelė tikrų vertintojų, kurie jaučia skonio niuansus ir moka įsiklausyti į savo jusles, ir daug didesnė dalis snobų, kuriems, tarkime, smagu pasigirti, kad pažįsta tą šokoladą pagaminusį žmogų, kad šokoladas pirktas išskirtinėje parduotuvėje, kad pagamintas iš retų ir, suprantama, brangių pupelių…
