Liečiau beveik baltą audeklą po savimi. Jaukumo teikė rudi kaspinai, kurie derėjo su viešpataujančia švelniai kremine spalva. Žvelgiau į jauną moterį, galėjusią būti mano dukra, jei būčiau susituokęs vyriškoje jaunystėje. Nors vienišiaus karjerą tęsiau ir vėlyvos brandos metais, tai nė kiek netrukdė atpažinti pietų partnerę. Meninė prigimtis buvo tiesiog išrašyta jos jautriame veide ir margaspalvių marškinių audekle.
Pro langą veržėsi svarbiausio sostinės prospekto gyvenimas, o restorane „Gedimino dvaras“, be mudviejų, sėdėjo dar kelios poros. Optimistiškai tautinio stiliaus drabužiais padabinta padavėja, nevaržoma trumpo sijonėlio, atnešė valgiaraštį. Kaip vėliau paaiškėjo, ji buvo puiki savo vaidmens atlikėja: dėmesinga, bet neįkyriai, pagavi smulkiems juokeliams, stipresnio nei vidutiniškai charakterio ir tikrai nusipelnanti padėkos. Šią oficialaus vizito vietą pasirinkau dėl labai aiškaus motyvo, tikrai ne dėl tingumo ir artimos kaimynystės vilionių. Meninės sielos artumas taip pat padėjo suprasti, kiek tradicinė valstietiška lietuvių virtuvė gali būti pakylėta į recenzuojamas aukštumas.
Savininkai, architektai ir interjero dizaineriai tikrai buvo labai konceptualūs. Turistai ir vietiniai lietuviško maisto ragautojai šiandien pripratinti prie šiurkštaus, aprūkusios senos valstiečio pirkios ar karčemos stiliaus. Tai visiškai suprantama ir primena tradicijos šaknis. „Gedimino dvaras“ Vilniuje pasirinko lakonišką baltų staltiesių ir kėdžių uždangalų stilių. Sąmoningai pasirinktas kitas kontekstas. Reprodukcijos ant restorano sienų taip pat nežaidė kaimiškų žaidimų, bet priminė Lietuvos sostinę iš fotografijos atsiradimo laikų. Taigi, kaimiška lietuvių valgių tradicija buvo solidžiai įviliota į miesto interjerą. Skubu vertinti: labai sėkmingai ir gana originaliai.
– Kažin, ar apskritai įmanoma didžkukulius su spirgų padažu paversti aukštos virtuvės pasididžiavimu? – greta visokių kitokių užkalbėjimų pasakiau.
– Viskam reikia dviejų dalykų: išradingos meninės fantazijos ir didelio pasitikėjimo savo jėgomis, – neįtikimai brandžiai ištarė ji. Nepatikėjau savo didelėm ausim, bet tik dėl to, kad ji aplenkė mane ir sudėliojo pagrindines mano mintis. Išradingo virėjo vaizduotė iš dydžio, formos, spalvos ir žodžio valgio pavadinime gali padaryti stebuklą. Nesakau, kad tai yra šio restorano bruožas. Anaiptol. Tačiau „Gedimino dvaro“ virtuvė tikrai siekia praplėsti lietuvišką tradiciją ir rimtai pretenduoja įtikinti smaguriautoją, kad tai yra prasmingas užsiėmimas.
Neaprašysiu viso valgiaraščio. Pirmiausia dėl to, kad jis yra internete, antra, labai ilgas, o trečia, tai būtų tiesiog daugiau mažiau žinomų lietuviškų virtuvės išradimų minėjimas. Paskubėsiu pasakyti, kad tai taip pat nepigus restoranas, kuriame geresnės žuvies ar žvėrienos patiekalai veržiasi į tradicinio lietuviško maisto restoranų kainų čempionus. Ir dar vienas bruožas: restorano kūrėjai sumanė labai aiškiai atskirti lietuviškąją ir europietiškąją valgiaraščio dalis. Tai ne lietuviškas inkliuzas tikrame ar tariame europietiškos virtuvės fone, bet dvi lygiavertės dalys.
Buvome dviese, ir dar su jautria fantazija, pripūtusia apetito bures. Ieškojome pirmam pasimatymui derančių originalumo užuominų, todėl ryžomės pradėti nuo šviežiai apkeptos duonelės su „silkės sviestu“. Užkandis, įtikinęs gaivia šviežuma ir stipria vidurio ir rytų europiečių tapatybe už 11 litų. Po to keliai išsiskyrė, bet tik tam, kad atsiduotume skanavimo pagundoms. Ji paėmė nelabai tradicines salotas su pelėsiniu sūriu ir kriaušėmis (18 litų), o aš neatsilaikiau prieš nežinia kodėl karališką žuvienę. Štai kokia ji: giliame plačiakraščiame dubenyje susitiko įprastas lašišos skonis su visiškai netikėta rūkyta skumbre. Stiprus duetas, kuris, kaip pasirodė vėliau, atspindi šefo charakterį. Skonis privalo būti aiškiai atpažintas, suprantamas, stiprus. Jokio žaidimo vos juntamomis užuominomis. Kiek to karališkumo – nežinau, bet ryžtas ir įsitikinimas garantuoti.
Ji su pasitenkinimo ir atradimo džiaugsmu mėgavosi pavasarinių salotų, pernykštės kriaušės ir pelėsinio sūrio kąsneliais. Teko ir man. Pasakysiu, kad tai, kas vadintina europietišku standartu, jos lėkštėje turėjo įrodymų, tačiau kūrybinio išradingumo pėdsakai nebuvo gilūs. Kas kita su lietuviška dvasia. Bulvių apkepėlė (nedidelis kugelio dubuo) su kiaulės ausytėmis ir rūkytu vištos sparneliu (15,9 lito) vėl buvo tvirtai sumanytas. Spirgai ant viršaus. Tai tikrai geras patiekalas sykį per mėnesį. Arba dusyk, jei valgai dviese. Ji mėgavosi otu su jogurtu ir mėtomis, įkainotu 44 litais. Žuvis, kaip netrukus dideliu kąsniu įsitikinau, buvo tikrai gerai paruošta, nors garintos daržovės geriau būtų tikusios už šviežias. Šaukštas adžikos taip pat keliais taškais laimėjo prieš jogurtą. Kukli ryžių kupetėlė padėjo sultingam otui skinti pergales skilvyje.
Nerašysiu apie kavą su aguoniniu karamelinio kremo pyragu. Nebuvo labai įdomu. Tačiau, gurgždant balkšviems kėdžių uždangalams mums po šlaunimis, o popietės saulei atsispindint nuo „Neringos“ viešbučio fasado, pagalvojau apie dar vis neišsemtas galimybes visapusiškai integruoti lietuvišką skonį į Europos patiekalų federaciją. Kažkodėl dingtelėjo kuklus Joano Plazos romanas „Andželinos paklodės“. Jo herojė – jautri ir sąmoninga moteris – keistai sapnuoja ant tetos paklodžių. Ir aš, kaip rašytojo sukurtas personažas, pagalvojau, kad baltas lietuviško restorano užtiesalas yra it kino ekranas, belaukiantis naujų ir drąsių skonio derinių. „Gedimino dvaras“ tikrai pabandė, daug ką įrodė ir tikrai nebeprasmiškai.
4 šakutės
Restoranas „Gedimino dvaras“,
Gedimino pr. 26, Vilnius
