Kadaise seminarijos koplytėlėje
galvodavau, kas liko iš gavėnios? Nuo altoriaus nuimtos gėlės. Kunigas,
apsigaubęs violetiniu arnotu, atgailos simboline spalva. Vargonai gaudžia
sielvartinga melodija. Bažnyčia apmąsto Kristaus kančią ir nori pakviesti
pasaulį atgailai ir prisikėlimui. O už bažnyčios sienų – klyksmas, pamėlę
veidai, beprasmiškos vitrinos ir reklamos, televizijos beprotiškos laidos. Ilgai
žiūrėjau pro vaikystės langą. Kaip buvo mums gera laukti Velykų, o su jomis – ir
nuostabaus pavasario dienų. Gavėnios dienos pamažu prailgsta, nors dar ir
siaučia dažnokai šlapdriba. Kas moka išgyventi gavėnią, tas sugeba pajusti ir
Velykų paslapties džiaugsmą.
Bažnyčia gavėnią pradėjo gundymų kalno vaizdais (Lk. 4. 1-13). „Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą keturiasdešimt dienų… Jis nieko nevalgė per tas dienas, buvo labai alkanas“, kaip tik tokios būsenos Žmogaus Sūnus buvo velnio gundomas: akmenis paversti duona, pagarbinti šėtoną, sugundyti Viešpatį („Jei tu Dievo Sūnus, pulk nuo čia žemyn, nes parašyta: „Jis palieps savo angelams sergėti tave“). Gundymų kalne Jėzus parodė pavyzdį, kaip reikia nugalėti velnio pagundas, nes kiekvienas žmogus yra gundomas duona, valdžia ir garbe.
Antrą sekmadienį mes kilome į Taboro kalną. Argi nepastebėjote, kad Kristui patiko kalnai? Vėjas kedena plaukus ir driekiasi jie laisvai, plačiai. Nutyla triukšmas. Bekylant į kalno viršūnę, visada atrodo, kad dangus tarsi priartėja prie žmogaus. Ak kaip pasiilgau Taboro dainų apie laimę, viltį ir svajas. Deja, Jėzus su savo trimis apaštalais Petru, Jokūbu ir Jonu negalėjo pasilikti ant Taboro kalno viršūnės, nes dar laukė Alyvų kalnas ir tiesioji kryžiaus linija ant Golgotos kalno.
Bekeliaudamas Jėzus skubėjo dar daug ką pasakyti, pamokyti. Jis nuolat palyginimais primindavo, kad amžinasis gyvenimas jau yra prasidėjęs, čia pat yra dangus arba pragaras. „Ir atsakys karalius: iš tiesų sakau jums: kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausių mano brolių, man padarėte“ (Plg. Mt 25, 31-46). „Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte“. Mintimis, gerais darbais ir žodžiais žmogus laimi arba praranda nuopelnus. Kiekvieno mūsų gyvenimas yra nuopelnų arba praradimo laikas. Tačiau mintys ar žodžiai pirmiausia išeina iš širdies. Ir palaimintas tas žmogus, kurio širdy yra šventosios Dvasios buveinė.
O ko labiausiai vartotojiškoje visuomenėje trūksta? „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų dangiškasis Tėvas gailestingas. Neteiskite, ir nebūsite teisiami; nesmerkite, ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista“ (Lk. 36-37). Štai visuose evangeliniuose pamokymuose aš ir matau, kokia nuostabi krikščionybė. Jos gaiva žmogui yra lyg vanduo ištroškusiajam dykumoje. Ar lydi tave šis alksmas ir Dievo žodžio troškulys? Ar atgaivinai jį sakramentine praktika?
Ir vėl matau Tave, kaip didįjį psichologą, apgaulingų žmonių rate, surandantį tobuliausią išeitį. Tai, ką jūs taip rimtai nusiteikę sviesti akmenis į moterį, sugautą svetimaujant, o aš rašau raides smėlyje? Nežinau, ar buvo karštas smėlis, bet vargšę moterį krėtė baisus drebulys, stovint prieš žmonių teismą. Nors šitie „teisieji“ vakar ar užvakar buvo padarę dar didesnes nuodėmes, o šiandien Viešpaties akivaizdoje norėtų pritaikyti Mozės įstatymą. „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį?“ Pagaliau praregėjo, kad niekas iš jų nėra teisus, be nuodėmės, kad galėtų mesti akmenį pirmas. Jie krito iš pykčio degančių rankų į žemę. Jėzaus malonus žvilgsnis į moterį: „Kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“ Nežinau, koks buvo moters džiaugsmas ir dėkingumas: „Niekas, Viešpatie“. (Plg. Jon. 8. 1-11). Bažnyčia šiuo ar kitais Evangelijos vaizdais, palyginimu apie sūnų palaidūną kviečia žmones sugrįžti į Viešpaties namus. Nebijokite atlikti išpažinties. Kas neigia didžiojo Mokytojo praktiką, labai dažnai atsiduria pas burtininkus, šarlatanus ar kitus „guodėjus“, kad tik užpildytų atsiradusią savo sieloje tuštumą. Ir vis dėlto daug žmonių ėjo ir ėjo, šnabždėjo, kas guli ant širdies. Ir norėjome nušluostyti tavo ašaras, kad tik tu būtum laimingesnė ar laimingesnis. Žinai, kad aš nieko neturiu, tik ją vieną, Tėvynę. Jos skausmas yra mūsų skausmas, jos džiaugsmas yra mūsų dvigubas džiaugsmas.
Tragedija prasideda tada, kai nieko žmogui nebelieka švento, kai nėra ribos tarp gėrio ir blogio. Todėl jūs patys patikrinkite, pasverkite, argi ne taip? Kaip baisu gyventi be Dievo? Ir vėl jie kryžiuoja Kristų nuolatiniais keiksmais, alkoholiu ar laisva meile, kol yra sveikatos… Tada ima bausti jau pati gamta įvairiomis ligomis. Dievas dar atleis, bet gamta nebeatleidžia, tik, žmonės, sugrįžkite į Viešpaties namus. Bažnyčia lieka vienintelė lietuvybės sala, kurioje kovojama, kad mes išliktume ir po tūkstančio metų lietuviai. Čia augtų graži, kilni, laisvę mylinti tauta. Todėl ir Velykų šventė visada mums primena Tėvynės prisikėlimą. Todėl ir žiūrime, kiek liko gavėnios, kiek žmonių švenčia Velykas.
Praeidamas Jėzus prakeikė nevaisingą figos medį. Ir tada supratau, kad Jėzaus moksle yra daug radikalizmo, kad išsaugotų sveiką doktriną, kad žmogus pasiektų laimingai amžinybę, pvz., jeigu tavo akis gundo nusidėti, tai išlupki ją, nukirski ranką… Pati didžiausia meilė ir radikalizmas buvo mirtis ant kryžiaus. Dievo Sūnus buvo įrašęs mirtį į gyvenimo programą. Kristus norėjo žmogui atverti įrodytą amžinybę, kad yra gyvenimas po gyvenimo.
Ir žingsnis po žingsnio artėjame prie pačios įspūdingiausios ir turiningiausios krikščionybės šventės, kuri prasidės Golgotos kalne. Lūpos virpėjo, daužėsi širdis lyg paklydęs paukštis. Rožinio skausmingąją dalį kalbėjau. Pirmasis slėpinys – malda Alyvų sode. O Palestina, o tauta, aš tau gi viską atidaviau: padaugintą duoną ir meilę, palaiminimų kalno žiedus, dovanojau akių šviesą ir neregio elegija pavirto džiaugsmo giesme. O Tu suprasti nenorėjai ir nepažinai to, kuris atskleidė dangiškojo Tėvo veidą. Jėzus mato visą kančią, dramą ir mirtį. Jis krauju suprakaituoja. Ir vis dėlto norėtų, kad „ši taurė praeitų pro mane, tačiau, Tėve, tebūnie tavo valia, ne mano“. Jėzus mato ir savo pasekėjų, įtikėjusių krikščionių persekiojimus, kurie tęsiasi beveik per visą Bažnyčios istoriją. Bažnyčia yra stipresnė, kai ją persekioja, kai ji kovoja ir budi.
Tad pabudėkite, mokiniai, nes atėjo tamsos valanda. Siaučia audra. Naktis.
Viešpats plakamas. Kaip sunku suvokti ir sustoti. Juk kiekvienas mes, padarydami sunkią nuodėmę, vėl plakam Kristų. 39 romėniško kirčio smūgiai, galvojo Pilotas, kad sušvelnins žydų minią, ištroškusią kraujo. Deginamas skausmas, ir Jėzus krinta lyg rąstas be sveikos kūne vietos. Ar buvo žmonijos istorijoje, kad nekaltasis taip aukotųsi už mus visus tikrosios meilės vardan? Juk čia yra Dievo Sūnus ir Žmogus. Net krūptelėjau nuo Piloto žodžių: „Ecce Homo“ – Štai žmogus.
O trečiasis rožinio slėpinys mums primena Jėzaus erškėčiais vainikavimą, betgi duria tai spygliais? Norėdami pajuokt, jie uždėjo karališką diademą. O iš tikrųjų tu visada buvai karališkas, visose akimirkose neprarasdavai pusiausvyros ir tos slėpiningos didybės. Pilotas paklausė: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jėzus ramiai ir tyliai atsako: „Taip yra, kaip sakai“. Visais laikais neteisėtai įsigiję valdžią, labai bijo ją prarasti. Jeigu visi politikai skaitytų Šventąjį Raštą, jie pasaulį pakeistų: išnyktų socialinė nelygybė, vyrautų humaniški santykiai tarp valdančiųjų ir tarnautojų, pakiltų gerovė, išnyktų korupcija. Aš vis dar tikiu, kad valstybė sulauks tikrų politikų, kurie išdegins ugnimi mūsų nelaisvės pančius ir Lietuvai sugrąžins didvyrių žemės vardą. O tam reikia ne tik melstis, bet ir ugdyti intelektualinį tikėjimą, kad savyje pats atsakytum į klausimus tiems, kurie neturi amžinojo gyvenimo vilties. O mūsų sąžinėje skambėtų Kristaus žodžiai: „Sek mane“.
Kristus kalbėjo įvairiomis progomis ir įvairiausiomis temomis, bet visas jas jungia pagrindinė linija – meilės įsakymas. „Aš jums duodu naują įsakymą, kad vienas kitą mylėtumėte“. Tik Didžiąją savaitę Jėzus dažniau kalbėjo apie kančią ir mirtį, kad apaštalų tikėjimas nesusvyruotų, kai Jėzus bus mirties glėby. Tebūnie ir mūsų gyvenimas didis: tikroji meilė lydinti poelgius, didvyriška kova, negęstantis ilgesys ir laukimas visada ateinančio mįslingais įvykiais, per žmones, per kančią. Jis ateina, kai tu meldies altoriaus tyloje.
Kai srūva rankoje rožinio karoliai, užmiršti nuovargį, atleidi priešams, bet viena prašau – paliki, Viešpatie, mums tą žmogišką orumą ir budrumą, kad mes patys valstybę valdytume, o ne jos išdavikai… Koks sunkus, Lietuva, tavo kryžius? Gal todėl, kad tu taip dažnai išduodavai savo kalbą, papročius, kultūrą ir dar šiandien sapnuoji, kad vakar buvo gyventi geriau.
O Kristus paėmė savo kryžių ir ėjo, krisdamas, dejuodamas, sustodamas. Žioplių ir užkietėjusių fariziejų procesija Tave lydėjo. O kur gerieji, kurie matė stebuklus, buvo išgydyti, prikelti iš numirusių? Gaila, kad dažnai istorijoje blogis ima viršų, o mes pabėgame, nutylime, išsigąstame. Jie vėl kryžiuoja Lietuvą. O žmonės, pašaukime kunigaikštį Vytautą Didįjį, kunigą Antaną Mackevičių, sugrąžinkime juos visus į savo sielą, būtį, kad Nepriklausomybė būtų mums lyg oras, tarsi žuviai vanduo. (Tylėti nebegalima, kada rezervistas „saugo“ valstybę, o eitų sąžiningai dirbti normalaus darbo.)
Ir penktasis slėpinys – tai didžiausia paslaptis: Jėzus miršta ant kryžiaus. Po kryžium stovėjo Marija ir mažas būrelis ištikimųjų. Tavo žodžiai: „Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ išsipildė. Išaugo kryžiaus medis ant Kalvarijos kalno. Tai paskutinis Kristaus aplankytas kalnas, linguodamas sudejuoja, aptemsta dangus. Žemė drebėjo, priekaištaudama už Dievo mirtį. O budeliai jau sutriko. Romėnų šimtininkas pirmasis prabilo: „Iš tikrųjų jis buvo Dievo Sūnus“. Ir žemė tarsi kartojo: „Štai Dievas ir žmogus“.
Ne, žolė neužžels ant Dievo kapo. Hosanna, girdžiu žemės gelmėse atbundantį gyvybės šauksmą. O Kryžių kalne, – Tu esi lietuviška Golgota, vienintelė tokia pasaulyje. Kiekvienas kryžius turi savo istoriją, žymi žmonių likimą ar skausmą, netektį. Koks didis kryžių miškas stovi lyg žmonės rankomis susikabinę. Vieni meniški, kiti paprasti, atkeliavę iš arti arba toli. Visi jie yra dalyviai Tėvynės persekiojimo ir pergalės.
O prisikėlęs Kristau, pasilik rūpintojėliu mūsų laukuose ir širdy. Nereikia tau turėti tiek liūdesio ir sielvarto. Tu viską gali. Kryžius yra ir mūsų stiprybė ir mūsų dalia. Tepuošia Tavo krūtinę ne „bambaliukai“, o žmogaus didybės ženklas.
Viešpatie, pasilik su mumis, kai gęsta saulė Baltijos bangose. Ak, kaip norėčiau pabūti Emauso keleiviu. Išvaikščiočiau Jeruzalės gatves, kuriomis praėjo Kristaus paskutinė procesija. Bučiuoju akmenis, apšlakstytus krauju. O gal tiktai sėdėčiau paskutinės vakarienės name ir ilgai žiūrėčiau į Tavo veidą, akis. Ir būtinai pavaišinęs beržo sula ir kaimiška duona, pasikviesčiau aplankyti Gedimino pilies.
Kai sieloje tamsu, nyku ir velniškai painu, ir kalbėti jau baisu. Jeigu mes tylėsime, tai akmenys kauks pakely: prisikelk, tauta. Neišsibėgiok, neprasikeik, neprasigerk. Vaikus auginki. Kur tavo meilės lopšinė, argi gražu, kad vietoj vaiko bėgioja šunelis?
Gavėnią mes tik pasiruošėm, apmąstėm, pasimeldėm, pagarbinome tikrą Dievo Sūnų. Jeigu dar tau neaišku, kad Kristus buvo tikrai nužudytas ir tikrai prisikėlęs, tai pasiskaityk, pvz., G.Kroll, Jėzaus pėdomis, G.Ričioti, Kristaus gyvenimas su kritiniu įvadu, ieškok gerų knygų ir suvoksi didžiąją tiesą.
Jis antrą kartą nebebus nukryžiuotas niekada, bet žus visuomenė, tauta, o gal ir Europos Sąjunga, jeigu jos Parlamento įstatymai neišplauks iš prigimtinės teisės, nesirems Dekalogo principais, jeigu Kristaus žodis šitiems ponams bus nelabai patogus. Bijau rizikuoti tapti juodu pranašu, kad Europa praras savo ateitį, jeigu neatsigręš į krikščionišką paveldą.
Šįmet nebesuspėjau parašyti laiškų. Ir kuo toliau, tuo labiau nebesuspėjame mes visi gyventi. Tad sustosime prisikėlimo saulės nušviesti prie simbolinio kapo bažnyčioje ir atidžiai pasiklausysime, ką sako didysis Dievo laiškas žmonijai.
Brangūs panevėžiečiai, bučiuojame visus, kad tik nebeišduotume Kristaus. O jo prisikėlimo šviesa lydėtų mus gyvenimo kelionėje. Tegu skamba Aleliuja kaip žemės šauksmas, prisikėlimo giesmė šventėje ir kasdienybėje. Dar kartą prasmingų Velykų švenčių visiems. Aleliuja.
Robertas
Pukenis
