MACBA yra eksponavęs ir lietuvių kūrėjų darbus. Prieš porą metų čia buvo atidaryta Nomedos ir Gedimino Urbonų retrospektyvinė darbų paroda.
Geriausias būdas apžiūrėti Barselonos šiuolaikinio meno muziejaus (MACBA) ekspozicijas yra tiesiog klajoti. Tokį patarimą davė pažįstamas katalonas, prabilus apie norą pamatyti muziejaus parodas. Tiesa, pamatyti neužtenka. MACBA reikalauja „aktyvuoti“ visus pojūčius.
Įdomus ne tik savo turiniu, bet ir išore, baltas modernios architektūros pastatas 1995 m. buvo tarsi „įmestas“ į blogos reputacijos rajoną ir po truputį privertė jį keistis. Netoli pagrindinės Barselonos gatvės La Ramblos esančio muziejaus kaimynystė dabar atgijusi, čia išdygo universiteto pastatai, bibliotekos, knygynai. O besilankantieji muziejuje ne pirmą sykį žino – žingsniuojant įėjimo link reikia žiūrėti, kad nesusidurtum su MACBA prieigas pamėgusiais riedlentininkais.
Darbai iš „la Caixa“ fondo ir MACBA kolekcijų paneigia dvidešimtojo – vaizdo amžiaus klišę ir pasitelkia garsą kaip pagrindinę įrodymo priemonę.
Patekus į muziejaus vidų, apžiūrėti parodas (klajoti) lankytojai gali kaip tinkami. Norintiems sekti chronologine linija, reikėtų pradėti nuo pirmojo aukšto (Level 1), vedančio dviem kryptimis: vizualiąja, kuri prasideda nuo tapybos bei fotografijos ir, jau ir pakilus aukščiau (Level 2), baigiasi skulptūra, bei garsine, labiausiai išplėtota žemutiniame aukšte (Level 0). Netaikantys šio reikalavimo, vynioti skirtingų meninių pasakojimų ir metaforų siūlą gali ir kitomis trajektorijomis.
Šiuo metu muziejų vis dėlto labiausiai galima išgirsti. Paroda „Volume!“ (angl. (garso) stiprumas) atitinka savo pavadinimą – čia menas „kalba“ akustine dimensija. Darbai iš „la Caixa“ fondo ir MACBA kolekcijų paneigia dvidešimtojo – vaizdo amžiaus klišę ir pasitelkia garsą kaip pagrindinę įrodymo priemonę. Kiekviena parodos patalpa pasitinka su skirtingomis akustinėmis išraiškomis, kurias sustiprina ir vizualieji menai.
Vienos parodos tamsioje erdvėje „žaidžia“ dvi prožektoriaus šviesos. Nostalgiškas moters balsas vis klausia: „Hey Joe, where’re you going with that gun in your hand?“ („Ei, Joe, kur tu eini su tuo ginklu rankoje?“). Legendinė Jimio Hendrixo daina, sukurta per Vietnamo karą, buvo pasirinkta pagrindiniu iš Havajų kilusios menininkės Kristin Oppenheim vokalinio monumento motyvu. Atsiranda smalsuolių, kurie vis bando atsistoti toje vietoje kur krenta prožektorių šviesa ir taip įsiamžinti, tačiau sunku pataikyti į apšviestą plotą. Skambant hipnotizuojančiai, tarsi litanija kartojamai dainos „Hey Joe“ pirmajai eilutei, šviesos kryptys keičiasi, nors galiausiai ima kartotis.
Vienas žymesnių MACBA šiuo metu eksponuojamų darbų – „Between the frames“ („Tarp rėmų“). Tai polifoninis vaizdo pasakojimas apie meno situaciją devintajame dešimtmetyje, nors jo kūrėjas Antonis Muntadas (dažniausiai pristatomas tiesiog pavarde) mano, kad panašios taisyklės galiojo ir 2000 m. Iš Barselonos kilęs, tačiau jau keturis dešimtmečius Niujorke gyvenantis ir kuriantis menininkas atliko 156 interviu su žmonėmis įsuktais į tarptautinio meno ratą: kolekcininkais, galerijų savininkais, derybininkais, muziejų direktoriais, kritikais. Jie buvo paprašyti papasakoti savo darbo specifiką, atsakomybę, pateikti vertinimus ir asmeninę nuomonę. Iš 200 sukauptų pokalbių valandų, jis atrinko 260 minučių ir jas suskirstė į aštuonis filmus (skyrius).
Įdomiausia, kad filmuose neišgirsite nė vieno žodžio – visi prisiminimai pateikti nebyliai, be keiksmų ar skundų.
Traumuotas Sarajevo patirtis iš šiuolaikinės perspektyvos atkuria projektas „1395 days without red“ („1395 dienos be raudonos“). Jis susideda iš dviejų filmų: iš Albanijos kilusio menininko Anrio Sala ir bosnių kūrėjos Šeijla Kameric darbų.
Viename jų, ekrane rodoma moteris, besiblaškanti po Sarajevo gatves. Juodai baltoje juostoje klaidžiojantis moters žvilgsnis ieško savęs mieste ir visuomenėje, kurioje vyrauja kolektyvinė atmintis. Įdomiausia, kad filmuose neišgirsite nė vieno žodžio – visi prisiminimai pateikti nebyliai, be keiksmų ar skundų.
Postsovietinio žmogaus indentiteto paieškos tema tarp Balkanų menininkų gana populiari. Europoje pripažinta Š. Kameric priklauso būtent tai kūrėjų grupei, o jos kolega A. Sala tuo tarpu labiau žinomas dėl savo darbų technikos – itin lėto kameros judėjimo (jei tai iš viso galima pavadinti judėjimu). Vienu perspektyviausiu jaunųjų Europos menininku pripažintas A. Sala ir šiame savo projekte tiesiog „įšaldo“ scenas, kad žiūrovas galėtų pamatyti kuo daugiau svarbių detalių.
Pasisekė tiems, kurie planuoja lankytis Barselonoje sausio 19-ąją. Tądien muziejaus direktorius ir parodų kuratorius Bartomeus Mari ir MACBA kolekcijų vadovė Antonia M. Perello pirmą sykį šiemet praves turą po ekspozicijų sales ir teiksis atsakyti į lankytojų klausimus.
Naujausią šių metų paroda bus pristatoma vasario pradžioje. MACBA eksponuos rusų režisieriaus Aleksandro Sokurovo darbus arba kitaip – jo „kino poeziją“. Bus parodyti du žymūs, dokumentiniams filmams priskiriami, režisieriaus darbai – tai „Dvasių balsai“ (1995 m.) ir „Išpažintis“(1998 m.). Kažkur vidurio kelyje tarp dokumentikos ir fantazijos, MACBA pristatomi A. Sokurovo kūriniai savo pasakojimą dėstys įprasta šio meistro darbams tėkme. Vizualus, lėtas ritmas atskleis ką savo kūriniais nuolat kartoja menininkas – geriausiai realybę atkuria vaizduotė.
Nuotraukose – daugiau MACBA šiuo metu eksponuojamų darbų.
