Išeities ieškoma kartu
Vargu ar visada žmonos ir vyro nuomonės sutampa, ar yra šeima,
kurioje niekada nekyla didesnių ar mažesnių nesutarimų. Bet vieni sutuoktiniai
ginčus greitai išsprendžia, kitų šeimoje jie audringai suliepsnoja ir ilgam
palieka nuosėdų.
Išlietas nepasitenkinimas, patirti įžeidimai ir nuoskaudos
drumsčia tarpusavio santykius. Kad du artimi žmonės neįsiveltų į nuolatinį
santykių aiškinimąsi, o jų vaikai augtų ramioje aplinkoje, galbūt reikia šiek
tiek diplomatijos, bet svarbiausia – sugebėti suprasti sutuoktinį, mokėti
kartkartėmis nusileisti, būti nuoširdžiam ir iš tiesų norėti išsaugoti šeimą.
Žymus amerikiečių psichologas Erikas Bernas sutuoktinius pagal
psichologines ypatybes suskirstė į „tėvus“, „suaugusiuosius“ ir „vaikus“. Pasak
jo, visos tos savybės būdingos kiekvienam žmogui, bet svarbu, kurios
dominuoja.
„Tėvai“ mumyse prabunda tada, kai mokome kitus suaugusiuosius,
kaip jiems reikia elgtis, duodame jiems patarimus ir reikalaujame, kad
besąlygiškai juos vykdytų. Taigi braunamės į kito gyvenimą, nes manome, kad be
mūsų tas žmogus – kaip be rankų.
„Suaugusieji“ – kur kas išmintingesni. Tokie žmonės sugeba
išklausyti kitą, jį suprasti, adekvačiai reaguoti į situaciją ir priimti
protingus sprendimus. „Suaugusysis“ nereikalauja sau išskirtinio dėmesio, jis
gerbia ir save, ir aplinkinius.
„Vaikas“ – užsispyręs ir kaprizingas. Jis pabrėžtinai
demonstruoja nepasitenkinimą artimaisiais, nepasitikėjimą savo jėgomis. Šie
žmonės nemėgsta, kad kas nors varžytų jų laisvę. Jie tai džiaugiasi, tai būna
įsižeidę, tai juokiasi, tai sėdi nosį nukabinę.
Konfliktai šeimoje dažnai kyla todėl, kad vienas iš sutuoktinių
visą laiką yra „vaikas“, o kitas, tarsi būtų tėvas ar motina, žeria priekaištus:
„Ir vėl indų nesuplovei“, „Apsivilk kitus drabužius, tau tie netinka“, „Kiek
kartų reikės aiškinti?!“ ir t. t. „Tėvai“ amžinai kuo nors nepatenkinti, jie
nori visus perauklėti pagal savo supratimą. Ilgainiui „vaikui“ įgrysta
nuolatinis mokymas, kaip reikia gyventi, jis jaučiasi netenkantis savojo „aš“,
todėl ima kirbėti mintis apie skyrybas. Kremtasi ir „tėvai“: tiek jėgų ir nervų
išeikvota beauklėjant savo gyvenimo draugą, bet rezultatų nematyti.
Ir vyrui, ir moteriai pravartu atminti, kad tuokiasi suaugę
žmonės, todėl ir elgtis dera kaip subrendusioms asmenybėms. Išmintingiausia būtų
ramiai aptarti visus reikalus, kartu išanalizuoti nesutarimų priežastis,
papasakoti apie savo lūkesčius, pasakyti, ko tikimasi iš partnerio. Du protingi
žmonės tikrai suras išeitį. Tik jos ieškoti būtina norėti abiem.
Koks elgesys naudingesnis
Barnis dažnai kyla tada, kai abu konfliktuojantys asmenys
suvokia, kad jų tikslai ir ketinimai nesuderinami. Tačiau susidūrimą lemia
savitarpio supratimo stoka, nemokėjimas valdyti emocijų.
Psichologė Vitalija Lepeškienė konfliktus tarp vyro ir žmonos
pagal jų elgesio tipą skirsto į tris rūšis.
Pirma. Abu partneriai bet kuria kaina siekia įgyvendinti savo
sumanymą ir atvirai kovoja. Siekiant tikslo – ne visada protingo ir pagrįsto,
priimtinomis laikomos visos priemonės, su oponentu, artimiausiu žmogumi,
elgiamasi kaip su kliūtimi, kurią bet kokiu būdu reikia pašalinti. Tad barnis
stiprėja. Apie rimtą ir konstruktyvų elgesį negali būti nė kalbos. O jeigu
priešininkas atsako tuo pačiu? Tenka pagailėti tokio reginio liudininkų – ką jau
kalbėti apie barnio dalyvius.
Antra. Vienas iš oponentų tam tikru barnio momentu palieka
„mūšio lauką“. Taigi neleidžia šeiminei dramai pasiekti kulminacijos. Paprastai
taip pasielgia santūresnis, gebantis geriau valdyti savo jausmus sutuoktinis,
kai tik pajunta susiklosčiusios situacijos beprasmiškumą. Jis paprasčiausiai
išeina iš kambario, kuriame kilo barnis, arba tiesiog nutyla ir neatsako į
priekaištus.
Be abejo, nutraukiantis barnį žmogus patiria didesnę nuoskaudą
negu jo partneris. Tačiau, esant konfliktinei situacijai, toks elgesys
naudingesnis šeimai, nei beatodairiškas siekimas „laimėti“. Juk abejotina, ar
kilus vyro ir žmonos barniui gali būti nugalėtojai ir nugalėtieji.
Trečia. Abu besibarantieji elgiasi lanksčiai, leidžia vienas
kitam iš dalies patenkinti savo pretenzijas. Pakanka vienam iš
konfliktuojančiųjų paklausti savęs ir sutuoktinio: „Ko gi mes siekiame?“ – ir
konfliktas įgauna konstruktyvių elementų.
Iš tikrųjų – argi turima galutinį tikslą – įskaudinti,
pažeminti artimą žmogų? Argi ne abiem rūpi, kad šeimos gyvenimas būtų taikus ir
turiningas, kad vaikai augtų šiltoje, ramioje aplinkoje?
Taigi šiuo atveju barnis užgęsta nespėjęs įsiliepsnoti.
Paprastai vyras ir žmona šiek tiek nusileidžia vienas kitam, todėl ir
išsprendžia jiems rūpimą klausimą.
Tačiau ne visada barnis – nemalonūs, užgaulūs žodžiai, pakeltas
tonas, išraiškingi gestai. Ne mažiau skaudus yra nebylus konfliktas arba
mandagiai išreikštas priešiškumas, paslėpta ironija.
Tai, kaip ir barnis, palieka sunkiai dylančius pėdsakus šeimos
gyvenime. Galbūt išgirsti žodžiai netrukus bus pamiršti, bet patirta nuoskauda
tikrai ilgai glūdės atmintyje.
Tad kaip išvengti namuose audros? Ką daryti, kad ginčas
neperaugtų į barnį? Pirmiausia, reikia mokėti kultūringai bendrauti, išmokti
gerbti žmones, būti tolerantiškiems.
Antra, pasistengti iškrauti susikaupusią nervinę įtampą,
neigiamas emocijas kitais būdais. Čia gali padėti tinkamas laisvalaikis, darbas
sode ar tiesiog pasivaikščiojimas gamtoje.
Žingsnis taikos link
Rytų išmintis sako: prieš įeidamas pagalvok, kaip išeisi. Taigi
prieš pradėdami bartis pamąstykite, kas bus barniui pasibaigus.
Jeigu žadate gyventi toliau, ginčydamiesi neprisiminkite senų
skriaudų – dėl jų jau pykotės, leiskite išsakyti savo nuomonę ir partneriui,
kalbėkite ramiai ir argumentuotai. Neaptarkite viso šeimos gyvenimo –
svarstykite tik tai, kas jus dabar jaudina. Būkite kaip įmanoma teisingesni,
nesileiskite, kad skriauda nugalėtų objektyvumą.
Tačiau ne visada sveikas protas nugali – gana dažnai laimi
emocijos. Tada mylintys ir norintys išsaugoti šeimą žmonės ieško būdų, kaip
susitaikyti.
Kas žengs pirmą žingsnį taikos link? To norėti turite abu.
Pirmiausia nurimkite ir pažvelkite į buvusią konfliktinę situaciją kitomis
akimis. Kas iš tiesų atsitiko – principinis ginčas ar emocijų proveržis? Gerokai
perlenkėte lazdą ir rėžėte užgaulius žodžius?
Psichologai pataria užsirašyti barnio priežastis. Tai daryti
reikia nuoširdžiai. Perskaitykite, ką parašėte. Jei supratote, kad buvote kaltas
jūs, nebeskaudinkite savo partnerio, prisipažinkite, kad apgailestaujate dėl to,
kas atsitiko. Tik nesistenkite teisintis ir priminti barnio: „Jei tu nebūtum
taip pasakiusi (pasakęs), tai aš…“ Kitaip, užuot susitaikius, gali įsiplieksti
jau ne ginčas, o skandalas.
Nesvarbu, kokiais žodžiais prašysite atleisti, daug svarbiau,
kad jie būtų nuoširdūs. Sutuoktinių konfliktas – tik jų abiejų reikalas. Todėl
nedera apie tai pasakoti kitiems ir ieškoti jų užuojautos. Savo rūpesčius
stenkitės įveikti patys ir neneškite iš namų šiukšlių. Taigi ir susitaikykite be
kitų pagalbos, nuoširdžiai pasikalbėkite tik dviese. Jei nedrįstate prisipažinti
apie kapituliaciją, išsiųskite SMS žinutę. Rašykite trumpai, pavyzdžiui:
„Atleisk. Myliu.“
Gana dažnai moterys mano: „Kodėl aš turiu taikytis? Jis –
vyras, todėl tegu pirmas prašo, kad atleisčiau.“ Žinoma, jos gali palaukti, kol
gyvenimo draugas susivoks prisipažinti klydęs. Tačiau, psichologų teigimu, kai
kuriems vyrams prireikia daugiau laiko nusiraminti ir apgalvoti buvusią
konfliktinę situaciją.
Matydama, kaip vyras kankinasi dėl to, kad buvo neteisus,
paliaubas turi pirmoji paskelbti moteris. Jokiu būdu negalima leisti, kad
nesutarimai tęstųsi savaites. Reikia mokėti pyktis ir greitai užmiršti barnį. Ar
šeimoje kils karas, ar bus taika, labai daug priklauso nuo moters, nuo jos
gebėjimų valdyti situaciją, nuo jos takto.
Tačiau kartais būna taip, kad nebesinori taikytis, nes žinai,
jog partneris vėl pradės įrodinėti savo tiesas, ims nesivaržydamas tave
kritikuoti, įžeidinėti, primins būtas ir nebūtas praeities klaidas. Sunku
gyventi su žmogumi, kuris niekada nenori pripažinti savo kaltės, kritiškai
vertinti savo elgesio arba bent objektyviai aiškintis, ieškoti kompromisų. Tada,
jei norima išsaugoti šeimą, vertėtų abiem sutuoktiniams pagalbos kreiptis į
specialistą.
Noras perauklėti partnerį
„Susituoksime, ir aš visai kitokį žmogų iš jo (jos) padarysiu“,
„Aš jį (ją) nuo to atpratinsiu“, „Pasistengsiu, kad jis (ji) pakeistų gyvenimo
būdą“.
Kai šeimoje atsiranda tokių nuomonių, pats laikas prabilti apie
artėjantį pavojų. Tas, kuris nori perauklėti savo partnerį, gyvena iliuzijų
pasaulyje.
„Perauklėjimo“ nuostata anksčiau ar vėliau patirs visišką
nesėkmę, gal net sukels šeimos krizę. Juk tai, kad vienam sutuoktiniui nepatinka
kito asmenybė, savaime skatina gintis. Galiausiai jis (ji) – suaugęs žmogus ir
atsako už savo poelgius. Tad dar gerokai prieš vedybas reikia paklausti savęs,
ar vienas kitą suprantame, kad galėtume svajoti apie bendrą gyvenimą.
Ar visada reikia derintis?
Be tarpusavio supratimo negali būti ir kalbų apie laimingą
vedybinį gyvenimą. Tačiau daugelis porų, klaidingai suvokiančių harmoniją, viską
daro kartu – keliauja, leidžia poilsio dienas, eina į svečius…
Puiku, jei abiem tai teikia džiaugsmo. Bet gana dažnai vienam
iš sutuoktinių toks gyvenimas tampa našta. Paprastai tam, kuris atsisako savo
individualybės, savo poreikių ir interesų arba stipriai juos riboja. Taip po
kurio laiko šeimos židinys virsta kalėjimu. Abu sutuoktiniai gerai jaučiasi tik
tada, kai nė vienas iš jų nėra sunki našta kitam.
Jokių paslapčių
Norą, kad sutuoktinis būtų visiškai atviras, daugelis laiko
idealiu dalyku, bet užmiršta, kad toks noras gali apnuodyti net puikiausią
dviejų žmonių sąjungą. Bet kuriam nemalonu, kai nuolat iš jo reikalaujama
pasakyti viską – net ką mąstai.
Visada dera pagalvoti, ką galima papasakoti ir ką būtina
nutylėti. Nuoširdumas, ta iš tikrųjų puiki savybė, neturi būti naudojama žmogui
žeminti.
PARENGĖ L.ŽUKAITĖ
