Lietuvoje minimalų atlyginimą, kuris šiuo metu yra 1 tūkst. litų neatskaičius mokesčių, gauna kas penktas dirbantis asmuo. Galima retoriškai klausti, ar iš tiesų maždaug 300 tūkst. lietuvių pastangos vertos tik minimalios keturženklės sumos? Štai Vokietijoje nuo kitų metų bus nustatyta bent 4 kartus didesnė minimali mėnesinė alga. Tad kuo lietuvis blogesnis už vokietį?
Žinoma, gudrūs ekonomistai šį skirtumą paaiškintų nevienodomis kapitalo investicijomis, skirtingu produktyvumo lygiu ir kitomis nuobodžiomis sąvokomis. Tada tikras populistas nukreiptų kalbą ir pabrėžtų, kad darbininko atlyginimas Lietuvoje daugiau kaip 7 kartus mažesnis už vadovo algą. Juk tai pats tikriausias paprastų žmonių išnaudojimas.
Vis dėlto panašią argumentaciją galima taikyti bet kurioje kitoje Vakarų šalyje, nes atotrūkis tarp daugiausia uždirbančių ir likusios visuomenės dalies per pastaruosius kelis dešimtmečius padidėjo. Nors praėjusi pasaulinė finansų ir ekonomikos krizė skausmingiau paveikė turtingus asmenis, jų padėtis per pastaruosius keletą metų taisėsi sparčiau negu vidutinių gyventojų.
Tikėtina, kad dėl centrinių bankų vykdomos skatinamosios pinigų politikos, dėl kurios brangsta finansinės priemonės ir kitas turtas, jų valdytojų, t. y. turtingesnių asmenų, gyvenimas gerės greičiau. Todėl kalbos, kad vienai dešimtajai ar šimtajai visuomenės priklauso vis daugiau turto, netils. Jų iniciatoriai pasiūlys ir būdų, kaip tą gėrį būtų teisingiausia perskirstyti labiau nuskriaustiems.
Kalbos, kad vienai dešimtajai ar šimtajai visuomenės priklauso vis daugiau turto, netils.
Tik bėda, kad niekas nieko nėra nuskriaudęs. Pagal rinkos ekonomikos dėsnius veikiančioje valstybėje, kokios yra tiek ES narės, tiek JAV, turtingas žmogus turi daugiau ne dėl to, kad sugebėjo ką nors atimti iš kitų. Jis geriau gyvena ir ne dėl solidaus palikimo. Daugelis praturtėja įžvelgę galimybę rinkoje, pritaikę savo žinias ir dar sulaukę šiek tiek sėkmės.
Pavyzdžiui, turtingiausių pasaulio žmonių sąraše yra nemažai informacinių technologijų srities atstovų. Tai vienas naujesnių pavyzdžių, kaip technologinis lūžis ir atsiradusi rinka su dideliu potencialu padeda iškilti tiems, kurie yra geriausi arba pirmi išnaudoja atsiradusias galimybes. Globalizacijos procesai tik dar labiau išpopuliarina tokias idėjas ir padidina atlygį už tai.
Antra, jei informacinių technologijų srityje dirbantys specialistai gautų minimalią algą ir skurstų, būtų galima daryti prielaidą, kad visa šios rinkos grietinėlė atitenka jos pradininkams, vadovams ar kitam menkam būriui žmonių. Bet taip nėra. Tiek JAV, tiek Lietuvoje šios srities darbuotojai gauna gerokai didesnį už vidutinį atlyginimą. Todėl rinkos pajamos atitinkamai paskirstomos visiems specialistams.
Trečia, kai šiandien programuotojas uždirba tris kartus daugiau už kitą ne tokios paklausios profesijos atstovą, niekas nemano, kad dėl to kaltas pirmasis, ir kompensacijos iš jo nesitiki. Dėl rinkoje teikiamų prioritetų tam tikriems produktams ir paslaugoms (tai yra visų mūsų kolektyvinės elgsenos padarinys) programuotojo įgūdžiai gerokai paklausesni už kitų specialistų gebėjimus.
Jei į tai pradėtų kištis politikai ir šią problemą spręsti progresinių mokesčių ar kokiomis nors turto perskirstymo iniciatyvomis, viskas baigtųsi mažesne nauda visuomenei. Mat imtų stigti paklausių specialistų, galinčių kurti naujus produktus ir paslaugas. O turėtume tokių žmonių, kurie pasirinko širdžiai mielą, bet visuomenės ir rinkos požiūriu kur kas mažiau naudos teikiančią profesiją.
Augantis atotrūkis tarp tų, kurie sukaupė daug, ir tų, kurie turi mažai, nulemtas naujų technologinių lūžių, globalizacijos procesų ir neadekvačių gebėjimų. Bet globalizacija ir naujos technologijos nėra blogis. Nesunku rasti pakankamai pavyzdžių, kaip tai gali padėti spręsti per mažo užmokesčio problemą.
Jei nesi patenkintas tuo, kiek už tavo gebėjimus mokama Lietuvoje, gali laisvai pabandyti laimę Norvegijoje ar Vokietijoje. Be to, šiandien nebūtina net keisti gyvenamosios vietos ir išvykti iš šalies. Dalyvauti tarptautiniuose projektuose, kuriuose reikia programavimo ar kūrybinių įgūdžių, galima nuotoliniu būdu.
Svarbiausias apribojimas lieka gebėjimai. O šios problemos niekas geriau už mus pačius neišspręs. Rytdienos pasaulyje bus vis mažiau garantijų, bet vis daugiau galimybių. Nors garantijomis pasinaudoti paprasčiau, išbandžius galimybes galima įgyti daugiau. Todėl šiandien svarbu rūpintis ne tuo, kiek turi ir uždirba kiti, o tuo, kaip man ateityje įgyti daugiau pačiam.
Pagaliau, jei ir yra grupė asmenų, kurie turėtų būti vertinami labiau negu kiti, – tai mokytojai ir dėstytojai. Nuo jų nemažai priklauso, tarp kokių žmonių gyvensime ateityje, – norinčių gauti garantijas ar gebančių pasinaudoti galimybėmis.
