Moteris gyvena 30 metų
Panevėžio gamtos mokykla, be savo tiesioginės misijos išmokyti
vaikus pažinti ir mylėti gamtą, atlieka ir kitą – karšina 84 metų Janiną
Černytę. Senolė mokyklos įnamė jau tris dešimtmečius, tačiau apie jos buvimą
pašaliečiai nieko nenutuokia.
Miela senutė lankytojams netrukdo. Mokyklos vadovai ir
darbuotojai šia gyventoja, kuri čia nei turi nuosavybės, nei yra registruota,
irgi daug metų nesiskundė, bet dabar, kai moteris paseno, jos draugija jiems
nebemiela.
Mat senolei reikia socialinės priežiūros ir pagalbos: iškviesti
greitąją, nuvežti į gydymo įstaigą, pasiligojusią paslaugyti. O ir ūkiniame
pastate esantis kelių kvadratinių metrų kambarėlis, kuriame J.Černytė gyvena,
apverktinos būklės: seniai nematęs remonto, be patogumų, apgriuvusi krosnis
palopyta, kad tik žiemą atlaikytų.
Gamtos mokyklos direktorė Regina Kliminskienė sakė nežinanti,
ką daryti su garbaus amžiaus močiute. Gamtos mokykla – švietimo įstaiga, todėl
neturi galimybių užsiimti socialine globa. Esą pagal įstaigos taisykles joje
apskritai neturėtų būti gyvenamojo būsto.
Prieš 19 metų tuomečiam jaunųjų gamtininkų centrui pradėjusi
vadovauti R.Kliminskienė įnamę jau rado – J.Černytė čia jau gyveno dešimtmetį.
Kokiu būdu moteris čia maždaug 1979-aisiais apsigyveno, dabar niekas gerai
nežino.
Senolė turi savo versiją, bet ar ji teisinga, nežinia.
R.Kliminskienė, išsiaiškinusi, kad J.Černytės pavardės nėra
tarp darbuotojų ir kad ji įstaigoje gyvena nelegalai, apie tai informavo miesto
Savivaldybę.
Pasak Gamtos mokyklos direktorės, jai buvo leista su J.Černyte
sudaryti nuomos sutartį, moteris įsipareigojo mokėti simbolinį kelių litų nuomos
mokestį bei apsimokėti sąskaitą už elektrą.
Sutartis esą buvo tęsiama nemažai metų. Dabar J.Černytės nuomos
sutartis su Gamtos mokykla galioja iki liepos ir įstaiga jos pratęsti
nebenori.
„Apie J.Černytės situaciją žodžiu informavau miesto ir rajono
savivaldybių socialinės paramos skyrius. Dabar ketinu kreiptis pagalbos raštu.
Viliuosi, kad socialiniai darbuotojai priims kompetentingą sprendimą“, –
diplomatiškai kalbėjo direktorė.
Tačiau senutė teigia niekuo gyvu niekur neisianti iš namų,
kuriuos ji laiko savais.
Patenkinta gyvenimu
Garbaus amžiaus sulaukusi J.Černytė neprigirdi, bet dar yra
guvi ir šviesas proto.
„Mane iš čia nori išgarbinti į senelių namus, bet aš negaliu
niekur keltis. Šitiek metų čia pragyvenau, kiekvienas kampas savas“, –
graudinosi senolė.
J.Černytė papasakojo, kad Gamtos mokykloje, seniau vadintoje
gamtininkų stotimi, ji apsigyveno 1979 metais. Moters teigimu, iki to laiko ji
gyveno Panevėžio rajone, netoli Karsakiškio, kolūkiui priklausiusiame bute.
Tačiau susipyko su kolūkio pirmininku, šis atėmė iš jos būstą
ir iškraustė į atokią sodybą prie miško. J.Černytei naujieji namai labai
nepatiko. Ji pradėjo rūpintis kita pastoge.
„Butą gamtininkų stotyje gavau per pažintis ministerijoje.
Tuometei direktorei Stasei Dyrienei buvo liepta mane priimti“, – „Sekundei“
dėstė savo atsiradimo istoriją švietimo įstaigoje močiutė.
J.Černytė sakė, kad ne visada gyvenusi kelių kvadratinių metrų
kambarėlyje. Sovietmečiu vienu metu turėjusi gana erdvų būstą pagrindiniame
Gamtos mokyklos pastate.
Tačiau ji nesiskundė ir kai buvo perkelta į vadinamąjį ūkinį
pastatą – nedidelį medinį namelį. Puikiai sutarė su kaimynais – vienos buvusios
gamtininkų centro darbuotojos šeima, kuri paskui išsikėlė.
„Man nereikia daug vietos. Lova, staliukas, kėdė, elektrinė
viryklė valgyti pasišildyti, ir gana“,– kalbėjo J.Černytė.
Praėjusiais metais atšalus orams bėdos jai buvo dėl
apgriuvusios krosnies. Gamtos mokykla surado meistrą, kuris krosnį pataisė.
J.Černytė jam už darbą sumokėjusi iš pensijos.
„Gaunu nemažą pensiją – 600 litų. Man pragyventi užtenka“, –
kalbėjo moteris.
J.Černytė neslėpė, kad 30 metų gyveno neregistruota ir labai
nesuko sau galvos, kad nėra būsto savininkė.
„Kad būtų davę privatizuoti, gal būčiau tai ir padariusi“, –
traukė ji pečiais.
Dresavo voveres
Pasak J.Černytės, apsigyvenusi gamtininkų stotyje, ji šešerius
metus čia ir dirbo: prižiūrėjo gyvūnėlius, sodino ir ravėjo daržus, puoselėjo
gėlynus. Megzti mėgusi moteris darbuotojams primezgė megztinių, skraisčių,
šalikų, kojinių.
„Aš voveraites buvau išmokiusi šokti. Tuometė darbuotoja mane
už gerą darbą apdovanojo pagyrimo raštu“, – pasigyrė senolė.
Kai vadovauti įstaigai atėjo R.Kliminskienė, J.Černytė
nusiminė, kad jai neatsirado darbo. Bet močiutė tikina visada gerai sutarusi su
dabartine vadove.
Savo šeimos nesukūrusi J.Černytė sakė turinti seserį, tačiau su
ja matosi retai. Senolė, paklausta, ar vienišai neliūdna, nustebo.
„Kad aš ne viena. Čia visada pilna žmonių“, – atsakė.
J.Černytė svarstė, kad labiau pašlijus sveikatai Gamtos
mokyklos darbuotojai galbūt ja pasirūpins ir ji galės čia baigti savo
dienas.
Plačiau skaitykite 2010 m. kovo 3 d. „Sekundėje“.
Inga SMALSKIENĖ
A.Repšio nuotr. Patenkinta. J.Černytė tikino,
kad anksčiau dirbo gamtininkų stotyje, ir rodė pagyrimo raštą.
