Koncentracijos stovykla
Tokių sąlygų, kokiomis gyvulius laiko Panevėžio pakraštyje
varganoje lūšnoje gyvenanti pensininkė, keturkojams turbūt neteko patirti nė
skurdžiausiais pokario metais.
Keliose vėjų košiamose pašiūrėse galvijai laikomi baisiau, nei
būtų galima įsivaizduoti koncentracijos stovyklos sąlygas: įklimpę mėšle,
sugrūsti, pririšti taip, kad negali nė tinkamai atsigulti, nulaužtais ragais,
išbadėję, pašeriami ir pagirdomi priebėgomis, kartais neėdę išbūna net kelias
dienas.
Patikrinti pensininkės ūkio atvykusiems veterinarijos
inspektoriui ir seniūno pavaduotojui patiems teko čiupti kibirus, kabinti
glėbius šieno ir pulti šerti mykiančių įkritusiais šonais gyvulių.
„Negaila. Gyvulys – ne žmogus“, – pasibaisėjusiesiems atkerta
apleisto ūkio šeimininkė 77-erių Vanda Ona Kasperavičienė.
Gyvulius šėrė tikrintojai
Pensininkės kiemas nė iš tolo neprimena nemažą būrį gyvulių
laikančios ūkininkės: trys šviečiančiais plyšiais pašiūrės, sulopytos šiferio,
kartono lakštais, išklypusiomis durimis.
Jas atvėrusiems tikrintojams atėmė amą: mažyčiame tvartelyje
mūkė dvi jame vos telpančios ant trumpučių virvių pririštos karvutės. Vienai jų
virvė užmauta ant vienintelio rago.
„Susibadė tarpusavyje“, – nepatenkinta, kodėl kišamasi į jos
ūkio reikalus, pareiškė V.O.Kasperavičienė.
Tikrintojams pradėjus gėdyti dėl nekuopiamo tvarto, pensininkė
nesutriko: esą mėšlą vežanti kartą per savaitę, tik dėl šalčių kurį laiką
negalėjusi darinėti durų. Paklausta, kaip tada sugebėjo pašerti karves,
V.O.Kasperavičienė kalbą nusuko – dėl neprižiūrėto ūkio puolė kaltinti
žemėtvarkininkus, esą atėmusius iš jos kone porą hektarų žemės.
Dar kraupesnį vaizdą tikrintojai išvydo kitoje pašiūrėje. Kad į
ją patektų, Panevėžio apskrities gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus
vedėjui Žydrūnui Vaišvilai ir Panevėžio seniūnijos seniūno pavaduotojui Alvydui
Atkočiui teko gerokai pavargti.
Du vyrai, įtempę jėgas, vos atplėšė į ledą įšalusias duris.
Pajutę žmogų, tamsioje pašiūrėje pradėjo mūkti bent penketas galvijų. Vos
praplėšus duris į lauką nėrė septynios apsipešiojusios žąsys.
„Gyvulių koncentracijos stovykla, karceris“, – pamatytam
vaizdui žodžių nerado A.Atkočius.
Solidžiai atrodantys vyrai puolė šerti alkanų gyvulių – čiupę
kibirą iš šulinio sėmė vandenį, glėbiais vilko šieną iš prie kiemo tvoros ant
plyno lauko suverstos krūvos.
Užuot padėkojusi už rūpinimąsi, V.O.Kasperavičienė tik
koneveikė tikrintojus – juos išvadino išsipusčiusiais ponais. Moteris gynėsi,
neva gyvulius šėrusi apie 4 val. ryto.
„Neteisybė. Akivaizdu, kad gyvuliai labai išalkę. Sotus
galvijas į žmogų nekreips dėmesio, nepradės mykti. O kokiais gurkšniais karvės
puolė gerti“, – pasakojo A.Atkočius.
Kaltina žemėtvarkininkus
V.O.Kasperavičienė nė nebandė teisintis dėl neprižiūrėtų
gyvulių. Moteris piktinosi esą per daug iš jos reikalaujančiais inspektoriais.
Ji tikino, kad tegaunanti 600 litų pensijos ir neturinti už ką pastatyti
normalių tvartų. Tikrintojų raginimas parduoti gyvulius, jei nepajėgia tinkamai
prižiūrėti, šeimininkę ne juokais supykdė.
„Ar šieno jums nėra? Vakar atvežė. Kas nepatinka? Vasarą
pardaviau keturias karves po 500 kg sveriančias, jautis buvo 750 kg – svoris
geras. Pasilikau prasčiausius gyvulius, kol 500 kg nesvers, neparduosiu. Ką gi
gausiu už veršiuką? Kodėl jie kankinami? Kitaip ir nebus – tvartui statyti
pinigų neturiu. Atiduokit iš manęs atimtą žemę, tada ir pastatysiu“, – piktinosi
V.O.Kasperavičienė.
Karčių žodžių šeimininkė negailėjo ne tik tikrintojams, bet ir
veterinarams. Pasak moters, jų prisikviesti negalinti netgi karvei
veršiuojantis.
Viena gyvenanti ir iš 600 Lt pensijos besiverčianti
V.O.Kasperavičienė tvirtino, kad išlaikyti nemenką ūkį nėra sunku: pašarų jai
priveža veltui, padėti atvyksta dvi Panevėžyje gyvenančios dukros, pašerti
gyvulių užsuka samdomas darbininkas – kaimynas.
V.O.Kasperavičienė tikino neseniai baigusi sušerti šieną iš
daržinės, o prieš dieną jai vėl atvežę mašiną pašarų. Esą ant plyno lauko šieną
teko išversti, nes dėl sniego prie daržinės privažiuoti neįmanoma. Stirtos šieno
pensininkė nė nemano uždengti. Jos nuomone, nieko blogo, kad po atviru dangumi
sukrautą pašarą merks sniegas ar lietus.
V.O.Kasperavičienė tikino nepaliekanti alkanų ir savo dešimties
šunų. Neva jiems verdanti košes, priperkanti kaulų.
Kad pririšti skalijantys keturkojai sotūs, kėlė abejones jų
draugiškumas atvykėliams: užuot gynę namus, pakalbinti sargai meilinosi po kiemą
vaikštantiems atvykėliams.
Įstatymai per švelnūs
Panevėžio apskrities maisto ir veterinarijos tarnybos
inspektoriai pensininkės ūkį tikrina bent kartą per metus.
2006-aisiais inspektoriai apsiribojo įspėdami
V.O.Kasperavičienę susitvarkyti, 2007-aisiais jai už gyvulių nepriežiūrą jau
buvo skirta 100 Lt bauda, 2008 m. – 200 Lt.
Šeimininkei nesutikus mokėti, pinigai buvo antstolių išieškoti
iš pensijos.
Šį kartą tikrintojai pensininkei skyrė 300 Lt baudą.
Inspektoriai neabejoja, kad V.O.Kasperavičienė ir jos nesutiks geranoriškai
mokėti.
„Aišku, kad ir šį kartą turės išieškoti antstoliai. Dar ir už
jų darbą pensininkė turės sumokėti“, – mano Maisto ir veterinarijos tarnybos
vyriausioji veterinarijos gydytoja-inspektorė Laima Šomkienė.
Ji abejoja, ar baudos gali priversti pensininkę pasirūpinti
gyvuliais.
„Manau, kad niekas nesikeis. Baisiausia bus pavasarį, kai
pradės tirpti sniegas. Gyvuliai tvarte iki kelių vandeny stovės. Tie tvarteliai
visai netinkami, tamsūs, nėra ėdžių, pašarai tiesiog ant mėšlo metami, gyvuliai
bet kaip pririšti, šeriami tik tiek, kad gyvi būtų. O jai atrodo, kad viskas
gerai“, – stebėjosi L.Šomkienė.
Inspektorės nuomone, vienintelė išeitis išgelbėti kankinamus
gyvulius – kreiptis į teismą.
„Įstatymai netobuli, nes atimti gyvulius iš šeimininko leidžia
tik tada, jei šiems gresia žūtis. V.O.Kasperavičienės gyvuliai dar šiaip taip
laikosi“, – teigė L.Šomkienė.
Plačiau skiatykite 2010 m. vasario 25 d.
„Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
A.Repšio nuotr. Atpildas. Išbadėjusių
V.O.Kasperavičienės gyvulių puolęs šerti veterinarijos inspektorius, užuot
sulaukęs padėkos, buvo apkaltintas poniškumu.
