Gyvenant Europoje nesunku susidaryti įspūdį, jog religijos ir valstybės skirtis pasiekė aukščiausią lygį. Tačiau taip yra ne visur.
Tiesioginė dvasininkų įtaka Europos politikai per pastarąjį šimtmetį gerokai sumenko, o partijos, kaip krikščionys demokratai, vertybių skalėje turinčios būti arčiausiai religinėse dogmose numatytų moralinių normų, vis labiau artėja centro link, siekdamos didesnio rinkėjų palankumo. Vis dėlto krikščionybės įtaka politikai pasaulyje niekur nedingo. Ir nors dažnas, galvodamas apie religijos ir valstybės ryšį, pirmiausia prisimena musulmoniškas Artimųjų Rytų valstybes, krikščionių dvasiniai lyderiai taip pat nestokoja įtakos politiniams procesams Lotynų Amerikos, Afrikos ar Azijos valstybėse.
Statistiniais duomenimis, krikščionimis save laiko kas trečias pasaulio gyventojas, tad Jėzaus mokymai vis dar yra populiariausia pasaulio religija. Liberalių idėjų sklaida ir dviejų pasaulinių karų paskatintas nusivylimas tikėjimu lėmė religijos įtakos mažėjimą Senajame žemyne, tačiau krikščioniškų idėjų plėtra besivystančiose valstybėse, tokiose kaip Brazilija, Meksika, Kongas ar Filipinai, lėmė teigiamą krikščioniškos populiacijos pokytį per pastaruosius dešimtmečius.
JAV protestantų diaspora
Krikščionių religijos bastionu pasaulyje galima laikyti Jungtines Amerikos Valstijas – šioje valstybėje gyvena daugiausia Jėzaus mokymus išpažįstančių žmonių. Turint omenyje JAV politinę ir ekonominę galią galima teigti, jog šis statistinis rodiklis nemenkai palengvina krikščioniškų vertybių bei mokymų sklaidą. Vis dėlto įvairios krikščionybės atšakos skiriasi politikai daromos įtakos toleravimu, tad kalbant apie įtakingus dvasininkus reikėtų skirti, kuriai didžiausios pasaulio religijos atšakai šie priklauso.
Daugiau nei trečdalis visų pasaulio krikščionių – protestantai. Šešioliktajame amžiuje nuo Romos katalikų atskilę protestantai labiausiai paplitę Šiaurės–Vakarų Europoje ir kai kuriose buvusiose europiečių kolonijose, tokiose kaip Pietų Afrikos Respublika, Jamaika ar Namibija.
Nors protestantų sparčiai mažėja Europoje, to negalima pasakyti apie visas Vakarų valstybes. JAV daugiau nei pusė visų krikščionių save priskiria protestantams, tuo tarpu visai nuo Vatikano atskilusi anglikonybė taip pat užima svarbias pozicijas Didžiojoje Britanijoje bei PAR. Bažnytinės hierarchijos vengimas lėmė didelę protestantų fragmentaciją. Šį reiškinį puikiai iliustruoja tai, jog daugiau nei 100 mln. narių turinti JAV protestantų diaspora yra išsiskaidžiusi į septynias denominacijas, kurių didžiausia Pietinė Baptistų Konvencija (ang. Southern Baptist Convention) turi 16 mln. narių. Vidinis susiskaldymas apsunkina aiškaus protestantų lyderio išskyrimą, tačiau yra asmenų, kurių pavardės vertos dėmesio.
Vienas žinomiausių lyderių – dvasininko karjerą jau baigęs, buvęs Pietų Afrikos vyskupas Desmondas Tutu. Pagarsėjęs nuožmiu oponavimo segregacinei Apartheido politikai Pietų Afrikos Respublikoje, anglikonų vyskupas sulaukė ne tik savo šalies gyventojų palaikymo, bet ir užtarimo iš svetur. D. Tutu politinė įtaka pasireiškė tada, kai šis tapo vienu pirmųjų PAR aktyvistų, skatinusių Vakarus Johanesburgui taikyti antiinvesticinę politiką, kuri galiausiai tapo pagrindiniu vietinių politikų spaudimo įrankiu. Nors 1985 m. Nobelio taikos premijos laureatas oficialiai baigė dvasininko karjerą dar 1996 m., jo įtaka valstybei yra jaučiama iki šiol. Dialogą su pasaulio lyderiais palaikantis D. Tutu nevengia viešai kritikuoti ne tik dvasinių reikalų, bet ir ekonominės PAR politikos, o jo pareiškimai graibstomi vietinės spaudos atstovų.
V. Putino draugas
Kiek kitokią situaciją galima stebėti tarp krikščionių ortodoksų, Lietuvoje neretai vadinamų stačiatikiais. Ortodoksų tikėjimas, kuriam priklauso ir nemažai žiniasklaidos dėmesio sulaukę Egipto koptai, taip pat skirstomas į kelias atšakas – rytų ortodoksus, orientalistinius ortodoksus bei bažnyčias, kurios save priskiria prie išpažįstančiųjų senąjį tikėjimą.
Vis dėlto plačiausiai paplitusi ir didžiausia įtaka disponuojanti atšaka – rytų ortodoksai, paplitę Rytų Europoje, ypač slavų valstybėse. Prie šios krikščionybės atšakos įtakos nemaža dalimi prisideda Rusijos kaip politinės galios svoris. Dažnai galima stebėti, jog didžiausią įtaką turi būtent stiprių valstybių dvasininkai, kurie gali mėgautis ryšiais su pasaulinio lygio politikais.
Paradoksalu, tačiau ilgus dešimtmečius komunistinės priespaudos triuškinta Rusijos ortodoksų bažnyčia šiuo metu gali save laikyti įtakingiausia šios tikėjimo atšakos institucija, o rusų ortodoksų vyskupas gali mėgautis didžiausia galia. Nuo 2009 m. rusų ortodoksų vyskupu tapęs Kirilas I (gimtasis vardas Vladimiras Gudajevas), stebėtojų bei tikinčiųjų vertinamas skirtingai. Tikinčiųjų palaikymą užsitarnavęs dvasininkas neretai kaltinamas perdėm artimu bendravimu su aukštais Rusijos politikais ir visu valdžios aparatu. Buvęs aktyvus komjaunuolis, įtariamas bendradarbiavimu su KGB, ne kartą yra užkliuvęs žiniasklaidai dėl prabangių aksesuarų, kaip šveicariško laikrodžio „Bregeut“, vertinamo daugiau nei 80 tūkst. litų, nešiojimas oficialių vizitų metu.
Neretai Kirilo I ir oficialaus Kremliaus pozicijos įvairiais klausimais sutampa – po pastarųjų rinkimų rusų ortodoksų vyskupas asmeniškai sveikino Aliaksandrą Lukašenką su pergale, o šių metų vasarį dvasininkas nevengė pagyrų Vladimirui Putinui teigdamas, kad pastarojo valdymo era buvo „Dievo stebuklas“. Rusijos visuomenę taip pat papiktino vyskupo nuomonė apie pankroko merginų grupę „Pussy Riot“, kai dvasininkas muzikantes apkaltino „darant Šėtono darbą“. Tuo tarpu tarptautinė organizacija „Amnesty International“ oficialiai pareiškė, kad Rusijos valdžia naudojasi dvasiniu lyderiu palankiai visuomenės nuomonei formuoti.
Europoje menksta, Pietų Amerikoje – ne
Vis dėlto daugiausia įtakos krikščioniškame pasaulyje ir ne tik išlaikė Romos katalikų bendruomenė. Daugiau nei 20 proc. pasaulio gyventojų laiko save Romos katalikais ir pastarųjų populiacija sparčiai auga Afrikoje bei Lotynų Amerikoje. Nors per pastaruosius dvidešimt metų katalikų skaičius Europoje sumažėjo keturiais procentiniais punktais iki 26 proc. visų žemyno gyventojų, politinė Vatikano įtaka Europoje neišvengiamai jaučiama.
Katalikybė atliko ypatingą vaidmenį formuojantis žemyno kultūrai, nesunku suprasti, kodėl Vatikanas vis dar yra laikomas autoritetu. Nors Europos Sąjungos ir Vatikano požiūriai tam tikrais klausimais neretai išsiskiria, ES inžinieriai, kurdami vieną kontinentą, rėmėsi buvusios šventosios Romos imperijos idėja, o krikščionybė kaip religija yra laikoma vienu iš nedaugelio skirtingų tautybių europiečių vardiklių.
Vis dėlto Šventasis Sostas irgi neišvengia dviprasmiškų situacijų. Prireikė nemažai laiko, kad oficialusis Vatikanas reabilituotųsi pasaulio akyse po atsisakymo pasmerkti Hitlerio invaziją į Lenkiją 1939 m.
Daugiausia Romos katalikų pasaulyje yra ne Europos ar Šiaurės Amerikos valstybėse, bet Brazilijoje ir Meksikoje. Meksikoje dėl XX a. pradžioje vykusio pilietinio karo bei tuometės konstitucijos Bažnyčios įtakos galimybės politikai smarkiai apribotos.
Tuo tarpu Brazilija, būdama viena sparčiausiai augančių pasaulio ekonomikų, gali pasigirti augančia politine galia, o šios šalies vyskupų įtaka jaučiama iki šiol. Sunku išskirti konkretų asmenį, kuris galėtų maudytis galios spinduliuose. Tačiau Nacionalinė Brazilijos vyskupų konferencija ne tik rūpinasi Bažnyčios reikalais, bet neretai ir veikia kaip lobistų grupė, tiesiogiai veikdama politinę darbotvarkę.
Brazilijos siekis tapti globalia veikėja atnešė į šalį liberalių reformų, tačiau smarkus Bažnyčios prieštaravimas vertybiniais klausimais leidžia vadinti šią šalį itin religinga. 2010 m. spaudžiama vyskupų konferencijos, federalinė šalies valdžia atsisakė legalizuoti abortus. Sudėtinga šalies socialinė situacija lėmė, jog nemaža dalis plačiajai visuomenei prieinamų mokymo įstaigų priklauso Bažnyčiai, tad didelė Brazilijos visuomenės dalis nuo pat mažų dienų auklėjama katalikiškai. Dvasininkai gali kontroliuoti visuomenės raidą, o galiausiai ir palenkti gyventojus savo pusėn.
Vyskupas, sutramdęs diktatorių
Milžiniška katalikų bažnyčios įtaka jaučiama didžiausiame Romos katalikų bastione Afrikoje – Konge. Afrikos ekspertu laikomo Michaelo Schatzbergo nuomone, Bažnyčia yra vienintelė stabiliai ir kryptingai funkcionuojanti institucija šioje valstybėje. Religinėje veikloje vienaip ar kitaip dalyvauja 40 proc. visų šalies gyventojų, o 60 proc. visų išsilavinimą turinčių asmenų jį įgijo Bažnyčios remiamose edukacinėse įstaigose. Negana to, Romos katalikų dvasininkijai priklauso platus ligoninių tinklas ir svari smulkiojo verslo dalis. Ko gero, neatsitiktinai realiu kandidatu būti kitu popiežiumi laikomas Konge gimęs Ganos vyskupas Peteris Turksonas. Pastarasis palaiko juodaodžio popiežiaus idėją teigdamas, jog besiplečianti Romos katalikų diaspora Afrikoje tik sustiprėtų esant vietinės kilmės popiežiui.
Vienintelė stambi katalikybės ir krikščionybės apskritai žuvis Azijos žemyne – Filipinai. Ketvirtoji pagal dydį pasaulyje krikščionių tvirtovė taip pat sparčiai augina mažuosius Dievo tarnus, tad sulaukia nemažai Vatikano dėmesio. Bažnyčios įtaka Filipinuose pastaruosius 30 metų tik augo, o buvęs Manilos vyskupas Jaime Sinas 1986 m. svariai prisidėjo prie diktatoriaus Ferdinando E. Marcoso nuvertimo, sugebėjęs per trumpą laiką protestams mobilizuoti net septynis milijonus žmonių. Panaši situacija pasikartojo ir 2001 m., kai dėl korupcijos skandalo, kuriame dominavo prezidentas Josephas Estrada, buvo surengtas 5 dienų protestas, analitikų nuomone, paspartinęs valdymo krizės sprendimą.
Filipinuose įprasta, kad dvasininkų giminės ir artimieji tampa valstybės pareigūnais ar valdytojais. Šalyje taip pat vyrauja šilti santykiai tarp vietinės musulmonų mažumos ir krikščionių daugumos. Musulmonų bendruomenė, mainais į kai kuriuos palankius sprendimus, neretai paremia su Bažnyčia siejamus kandidatus, tuo tarpu politikai skatina musulmonų kultūrą ir palankiai vertina islamo religijos plėtrą šalyje.
