Septintus metus šalyje rengiamas Lietuvos kultūros sostinės projektas vis dar balansuoja tarp didelio potencialo ir miglotų rezultatų
Progą vieniems metams užsidėti Lietuvos kultūros sostinės karūną turi visi šalies miestai ir miesteliai, išskyrus Vilnių. Iš titulo laimėtojo tikimasi, kad jo programa skatins vietos kultūrinį aktyvumą, pratęs lokalias tradicijas ir įtvirtins vietos tapatybę.
2008 m. projektas pradėtas kaip programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ (VEKS) dalis. Pirmieji Lietuvos kultūros sostine tapo Zarasai, po metų šį vardą perėmė Plungė. Pasibaigus VEKS projektui, kultūros sostinių idėja nenumarinta. Ją iš VEKS administravusios viešosios įstaigos perėmė Kultūros ministerija ir nuo 2010 m. kultūros sostinėmis paskelbė Ramygalą, Šilutę, Anykščius, Palangą, Panevėžį.
Kultūros ministerija projektą ketina tęsti, kol bus susidomėjimo, tačiau atrodo, kad jis po truputį bliūkšta. 2014–2016 m. konkurse tesulaukta trijų dalyvių paraiškų. Visi jie ir išrinkti Lietuvos kultūros sostinėmis: šiemet ja tapo Panevėžys, kitąmet titulą perims Joniškio regionas, parengęs Žagarei skirtą projektą, dar po metų – Telšiai.
IQ kalbinti pašnekovai teigė, kad toks titulas ir jį pelnęs projektas, kuriam didžiąją dalį reikalingų lėšų įsipareigoja skirti Kultūros ministerija, šalies periferijai išties yra gera galimybė. Kitas klausimas – kaip ja sugebama pasinaudoti.
Šaukštas deguto
Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė mano, kad visos iki šiol įvykusios šalies kultūros sostinės programos buvo savitos ir sėkmingos. Žvelgiant į istoriją akivaizdu, kad konkursą laimėjo labai skirtingos vietovės, pradedant vos 1700 gyventojų turinčia Ramygala ir baigiant sezono metu minias pritraukiančia Palanga. Natūralu, kad įvairuoja ir programų akcentai, o kartais labiausiai įsimena nuo kultūros itin nutolę renginiai.
Pavyzdžiui, kol kas apie Panevėžio titulą garsiausiai pranešta vienos dienos festivaliu, skirtu teatro legendai Juozui Miltiniui. Ramygalos kultūrinė programa 2010 m. bene labiausiai išgarsėjo gražiausios ožkos rinkimais.
„Tie rinkimai buvo mažas lašelis, palyginti su visa vykusia veikla, beje, ir surengti jie tradicinių amatų pristatymo mugėje, o ne kaip atskiras renginys. Tam valstybės biudžeto lėšos tikrai nebuvo skirtos“, – tikino I. Seliukaitė. Pasak jos, už pernelyg didelį dėmesį visai nereikšmingai programos daliai labiausiai reikėtų „dėkoti“ žiniasklaidai.
Net jei viešinant kultūrinę Ramygalos programą žiniasklaidą galima apkaltinti subjektyvumu, gražiausios ožkos rinkimai yra pavyzdys, kaip kruopščiai ir atsakingai reikėtų dirbti organizatoriams. Priešingu atveju siekius įtvirtinti tapatybę ir vietos tradicijas gali lengvai užgožti vieno neskoningo renginio sukeltas ažiotažas.
Savigyra kelia abejonių
Nors apie būsimas kultūros sostines pranešama palyginti garsiai, jau pasibaigusių projektų rezultatai neretai dingsta lyg į vandenį. Nei akademinėje aplinkoje, nei viešojoje erdvėje neteko išgirsti diskusijų ar matyti tyrimų, kuriuose būtų iš esmės išanalizuoti Lietuvos kultūros sostinių projekto rezultatai ir ilgalaikė nauda vietovei. Kultūros ministerijos atstovė I. Seliukaitė tvirtina, jog visi projektai įvertinami pirmiausia pačių vykdytojų, o vėliau jų ataskaitas peržiūri ministerijos specialistai ir aptaria seminaruose bei konferencijose.
Visgi bent dalis tokių ataskaitų verčia suabejoti, ar patys vykdytojai programos naudą įvertina ne pernelyg optimistiškai. Pavyzdžiui, pernai kultūros sostine buvusi Palanga ministerijai teigia, kad įgyvendinus projektą apie 15 proc. išaugo užsienio turistų srautas. Sunku įsivaizduoti, kad svetimšalius į Palangą pritraukė būtent kultūrinė programa, nors apie ją žinojo net toli gražu ne kiekvienas lietuvių poilsiautojas. Be to, tokie duomenys atrodo sunkiai įtikimi ir Statistikos departamento pateikiamos informacijos kontekste. Anot jo, pernai visoje Lietuvoje apgyvendinimo įstaigose apsistojo 10,5 proc. turistų daugiau nei 2012 m. Visgi Palanga pernai sulaukė vos 1 proc. turistų daugiau nei užpernai. O Birštone jų srautas augo net 27 proc., Neringoje – 13 proc., nors šios vietovės ir nebuvo šalies kultūros sostinėmis.
Vilniaus dailės akademijos docentė dr. Vaida Ščiglienė Lietuvos kultūros sostinių programoje labiausiai pasigenda būtent viešos rezultatų analizės ir jų sklaidos pasibaigus renginiams: „Susidaro įspūdis, kad rezultatai nepakankamai apibendrinami, analizuojami. Įgyvendinus projektą labai svarbus tęstinumas: reikia bandyti suprasti, kas su tuo miestu įvyko, kurie renginiai pasisekė ir galėtų būti atgaivinami ar formuojami kaip tradicijos.“
Jos nuomone, atsakyti į klausimą, kas pasikeitė mieste vienus metus pabuvus kultūros sostine, turėtų ir projektų vykdytojai, ir savivaldybė: „Dažnai ne kultūros lauko dalyviai būna kalti, kad projektai netęsiami. Reikšmingas savivaldybės vaidmuo, kiek miesto politikams svarbu aptarti renginius ir tęsti užgimusias tradicijas. Jei bendruomenė ir savivaldybė nesusikalba, kas tada lieka? Pinigai išleisti, o naudos nėra. Tačiau jei miestui rūpi kultūra (o ji turėtų rūpėti), jis turi įvertinti tą patirtį ir nuguldyti tai, kas buvo teigiama, į savo strategijas.“
Viešumo ir skaidrumo
Plačiai neviešinamos ataskaitos kuria ir neskaidrumo mitą. Todėl analizuoti Lietuvos kultūros sostinių atvejus reikia ne tik dėl to, kad tai naudinga būsimiems šios estafetės perėmėjams. Taip mano Lietuvos kultūros tarybos narys fotomenininkas Stanislovas Žvirgždas: „Rezultatai, įgyta patirtis iš tiesų niekur neanalizuojami, o to labai reikėtų. Viešumas ir skaidrumas tokiose programose yra svarbiausi dalykai.“
Vis dėlto, jo nuomone, iki šiol kultūros sostinėms įgyvendinti programas sekasi ne prasčiau nei Vilniui 2009-aisiais tapus Europos kultūros sostine. „Šiemet Panevėžyje daug parodų, renginių, daug veiksmo. Vilniuje, man regis, buvo pernelyg daug erzelynės, per mažai tvirto susiklausymo ir darbo“, – svarstė fotomenininkas ir pridūrė, kad pretenduojantiems į kultūros sostinės vardą vertėtų vengti bendro pobūdžio sumanymų ir labiau susitelkti į savo išskirtinumą.
Anot V. Ščiglienės, kultūros vadybos atžvilgiu sėkmingai įgyvendintas pirmasis Lietuvos kultūros sostinės projektas Zarasuose: „Jiems pavyko aktualizuoti senąją salą – ši tapo labai svarbiu laisvalaikio centru. Didelėmis pastangomis ji buvo kantriai ir ilgai gaivinama.“ Kaip teigė docentė, pelnytas kultūros sostinės vardas ir kitiems miestams galėtų būti puiki galimybė, tačiau ja reikia mokėti pasinaudoti.
Viešojoje erdvėje šalies kultūros politika nebe vienus metus kritikuojama už centro ir periferijos, sostinės ir mažųjų miestelių kultūrinio gyvenimo atotrūkį. Būtent tą atskirtį ir turėtų mažinti Lietuvos kultūros sostinės projektas. Tačiau kol jo rezultatai saugiai atguls biurokratijos stalčiuose, tol kultūra ne tik periferijoje liks vien proginis, o ne kasdienis reiškinys.
