Pasinaudoti Vartojimo kredito įstatymo spraga ir nemokamai pasivažinėti kelias savaites nauju automobiliu neišeis.
Automobilių lizingo bendrovės baiminasi, kad prieš kelias dienas įsigaliojęs Vartojimo kredito įstatymas atveria galimybes nesąžiningiems klientams įsigyti naują automobilį ir pasivažinėjus juo dvi savaites, jį grąžinti pardavėjui be jokios pateisinamos priežasties. Tačiau jei tokie klientai pasigilintų į minėto įstatymo straipsnius, jiems tektų su apgailestavimu konstatuoti, kad nemokamai pasivažinėti naujomis transporto priemonėmis greičiausiai nepavyktų.
Vartojimo kreditų įstatymas Seimo buvo priimtas praėjusių metų pabaigoje, o įsigaliojo nuo šių metų pradžios. Juo pirmiausia buvo siekta geriau ginti greitųjų kreditų bendrovių klientų teises sudarant jiems galimybes per tam tikrą laiką atsisakyti paimto kredito, nustatant greitųjų kreditų palūkanų ribas, kurios negalėtų viršyti 250 proc.
Tiesa, šio įstatymo taikymo sritis yra gerokai platesnė negu greitieji kreditai – jis aprėpia įvairias vartojimo kredito sutartis, neužtikrinamas turto įkeitimu ar kurių vertė yra ne didesnė negu 75 tūkst. eurų. Todėl šio įstatymo nuostatos gali būti taikomos ir išperkamosios nuomos atvejais, pavyzdžiui, lizingu įsigyjant naują automobilį ar kitokias prekes.
Automobilių pardavėjus labiausiai sutrikdė įstatymo nuostata, skelbianti, kad vartojimo kredito gavėjas, nenurodydamas priežasties, gali per 14 dienų atsisakyti vartojimo kredito sutarties. Esą tokia įstatymo spraga suteiktų galimybę nesąžiningiems klientams piktnaudžiauti susidariusia padėtimi ir, pasivažinėjus automobiliu, grąžinti jį be jokių pasekmių. Kad išvengtų tokių situacijų, kai kurie pardavėjai teigė galvojantys apie 14 dienų pereinamąjį laikotarpį po sutarties pasirašymo, po kurio pirkėjui būtų pristatytas naujas automobilis.
Vis dėlto aiškėja, kad įstatyme numatytas 14 dienų laikotarpis, per kurį galima atsisakyti vartojimo kredito sutarties, nėra jokia spraga. Kaip nurodė Lietuvos vartojimo lizingo ir kredito asociacijos direktorius Pranciškus Gerulis, įstatymas nesudaro galimybės nutraukti kredito sutartį ir be įsipareigojimų atsikratyti prekės.
Pasak P. Gerulio, perkant prekes ar paslaugas išsimokėtinai yra sudaroma susietojo vartojimo kredito sutartis, tai yra vartojimo kredito ir pirkimo–pardavimo sutarčių hibridas. Pirkimo išsimokėtinai metu sudarytą sutartį galima nutraukti tik tada, kai įgyjama teisė nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį. Todėl nutraukti vartojimo kredito sutartį be pasekmių galima tuo atveju, kai nutrūksta pirkimo-pardavimo sutarties galiojimas, bet ne atvirkščiai.
Teisė nutraukti pirkimo-pardavimo atsiranda tuomet, kai pardavėjas nevykdo pareigų pagal pirkimo–pardavimo sutartį, pavyzdžiui, jei prekė yra nekokybiška ir pardavėjas nesiima atitinkamų veiksmų arba įstatymai numato teisę nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį dėl kitų priežasčių.
Be to, įstatyme numatyta vartojimo kredito davėjo teisė gauti ribotą kompensaciją, jei vartojimo kredito gavėjas anksčiau laiko grąžina vartojimo kreditą ar jo dalį. Todėl net ir tuo atveju, kai klientas atsisako vartojamo kredito sutarties per 14 dienų laikotarpį, nors jis ir gali nenurodyti nutraukimo priežasties, kredito davėjas gali reikalauti ribotos kompensacijos, siekiančios 0,5 arba 1 proc. visos suteikto kredito sumos.
