Sudėtingiausiu dvaro malūno restauracijos uždaviniu G. Karosas laiko autentiškos technikos atstatymą.
Liubavo dvaro malūno restauracijos projektas pelnė kultūros paveldo „Oskaru“ vadinamą apdovanojimą. Idėjos iniciatorių, Europos parko įkūrėją Gintarą Karosą džiugina ne tik ši žinia, bet ir jos perspektyva: „Yra nemažai žmonių, kurie seka paveldo specialistų veiksmus ir skiriamus įvertinimus bei aplanko tas šalis ir jų objektus“. Naujam gyvenimui prikeltas malūnas, pasak skulptoriaus, ne tik primins nederamai primirštą mūsų šalies istoriją, bet ir įtvirtins Lietuvą kultūros paveldo žemėlapyje.
Europos komisija ir nepriklausomi „Europa Nostra“ ekspertai iš 226 paraiškų, suplaukusių iš 31 šalies, atrinko 16, kuriems paskyrė apdovanojimus už aukščiausius pasiekimus paveldo išsaugojimo kategorijoje. „Europa Nostra“ vienija 250 nevyriausybinių organizacijų, turinčių apie 5 mln. narių iš 50 Europos šalių, glaudžiai bendradarbiauja su Europos Sąjunga, Europos Taryba ir UNESCO. Kultūros paveldo apdovanojimai skirti tik dviem Europos pokomunistinių šalių – Lietuvos ir Rumunijos kultūros paveldo objektams.
Malūnas apie 1935 m. Stanislava Sveckevičienė (sėdi) ir malūnininko žmona Damulevskienė.
„Liubavo dvaro malūno architektūra yra labai profesionali, o įranga – išimtinai kokybiška ir gerai išlikusi. Malūno savininkai kvietėsi geriausius meistrus, sukonstruoti neteršiantys aplinkos mechanizmai. Dabar jame veikia ir malūno amžininkė – švediška vandens turbina“, – malūno unikalumą išskyrė G. Karosas. Autentiškos technikos atstatymas ir tapo sudėtingiausiu restauracijos uždaviniu. Prireikė nuodugnaus tyrimo, konsultacijų su patyrusiais senaisiais malūnininkais bei kitais specialistais, kurių, kaip pastebėjo pašnekovas, Lietuvoje vienetai.
„Pokario metais Lietuvoje buvo apie 2 tūkstančius malūnų, o dabar juos galima suskaičiuoti ant rankos pirštų“, – apgailestauja skulptorius. Pavyzdžiui netoliese esantis Verkių malūnas yra tik anuomet veikusio malūno užuominos, nes išlikęs tik pastatas, o technika, deja, ne.
Liubavo malūnas, pretenduojantis tapti vienu iš technikos paveldą reprezentuojančių objektų Vilniaus rajone, pastatytas 1902 metais ankstesnio malūno, minimo 1727 metų dvaro inventoriuje, vietoje. Pirmos žinios apie Liubavo dvare stovėjusį malūną siekia dar XVI amžių. Liubavo dvarą per visą jo istoriją valdė Lietuvos politinio, kultūros ir dvasininkijos elito atstovai. Tarp Liubavo dvaro savininkų buvo Žygimantas Augustas, Mikalojus Radvila Rudasis, Golejevskiai, Krišpinai Kiršenšteinai, Teresė Tyzenhauzaitė, Tiškevičių ir Slizienių šeimos.
