„Tikrai niekada neįsivaizdavau, kad rašysiu tokią knygą“, – teigia naujausio savo kūrinio „Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“ autorius Gintaras Grajauskas. Kodėl rašytojas taip kalba, iš kur kyla senovės ilgesys ir kaip svarbu ieškant kūrybinių inspiracijų pamatyti, G. Grajauskas pasakojo IQ.
– Visa knyga – tai besitęsiantis dviejų personažų – naivaus riterio Tenksaloto ir išmintingojo drakono misterio Kaindlio pokalbis. Kodėl pasirinkote savo literatūrinę idėją įprasminti būtent dialogais?
– Pasakinis knygos peizažas – Škotija – atsirado gerokai vėliau. Pirmiausia buvo personažai ir jų tarpusavio santykiai – seno išmintingo ir jauno nepatyrusio dialogai. Vėliau supratau, kad riteris ir drakonas geriausiai tuos santykius atskleistų.
Galėjau kaip nors dramaturgiškai apžaisti tuos pokalbius, įpinti įvykių, bet buvo įdomus tas dalykas, kurį mes moderniaisiais laikais kažkodėl pamirštam, – paprastas bendravimas niekur neskubant ir nebėgant. Šiais laikais turim vis mažiau galimybių susikalbėti, apsimetam, kad mums nėra kada. Joks gūglas nepapasakos įdomiau, nei jūsų senelis, kuris perėjo įvairius gyvenimo etapus, kaip sakoma, „ugnį, vandenį ir varines triūbas“.
– Skamba didaktiškai. Ar toks ir buvo knygos tikslas – priversti skaitytoją apie tai susimąstyti?
– Šiek tiek ir turi skambėti didaktiškai. Knygos kalba sąmoningai šiek tiek archajiška, gali priminti, pavyzdžiui, Dickenso laikų literatūrą. Tuomet ji buvo atviresnė ir kur kas didaktiškesnė. Ir ne tik pasakos, bet ir knygos suaugusiesiems. Mano knygoje yra tos didaktikos, gal net labiau jos pastišo, švelnios ironijos.
– Knygą įvardijote kaip pasakas suaugusiesiems. Ar pats sau taip nusprendėte dar prieš sėsdamas rašyti?
– Ne, iš tiesų nėra jokių amžiaus tarpsnių, kam ši knyga skirta. Reikėjo kaip nors įvardyti, tai ir pasakiau, kad šioje knygoje yra pasakos suaugusiesiems. Iš tiesų pats vos išmokęs skaityti vaikystėje ėmiausi knygų suaugusiesiems. Viena pirmųjų mano knygų buvo „Don Kichotas“, skaičiau ir Fiodorą Dostojevskį, aišku, ne kažin ką supratau, bet vis tiek mane jo knygos labai veikė. O pasakos man kažkaip praslydo, turbūt todėl, kad jau buvau susipažinęs su suaugusiųjų literatūra. Gal dar nuo tada liko koks nors neišsipildymas ir todėl dabar, jau suaugęs, pradėjau rašyti šį tą panašaus į pasakas.
Išties knygą gali skaityti bet kurio amžiaus žmogus. Nebent jei jis dar per mažas ir negeria viskio (knygos veikėjų pašnekesiai vystosi ir prie taurės viskio – aut. past.). Visų pirma rašiau todėl, kad pačiam buvo labai įdomu ir smagu.
– Jūsų knygoje, manau, justi, kad rašėte ramiai, be streso, pats tuo mėgaudamasis. Taigi tai neapgaulingas įspūdis?
– Neapgaulingas. Laikas ar terminai manęs iš tiesų per daug nevijo. Aišku, reikėjo pasukti galvą, kaip sudėlioti knygos struktūrą, kodėl kiekviena drakono galva pasižymi tokia, o ne kitokia savybe. Bet iš esmės taip, viskas man klostėsi be didelių dramų ir streso.
– Savo knygoje įdėjote epigrafą iš Jameso Joyce’o „Dubliniečių“: „Tačiau mes gyvename skeptiškame ir, jei leisit taip pasakyti, minčių kamuojamame amžiuje ir man kartais darosi baugu, kad šitai apsišvietusiai ar net per daug apsišvietusiai kartai stigs žmogiškumo, svetingumo, geraširdiško humoro – tai yra savybių, kurios buvo būdingos senovės laikų žmonėms.“ Ne tik ši citata, bet ir visa knyga alsuoja senovės ilgesiu. Kiek jo jaučiate šiandien?
– Taip, visa knyga persmelkta senovės žmonių, mechanikos ilgesio. To ikielektroninio amžiaus, kai žmonės susitikdavo, gyvai bendraudavo, rašydavo laiškus ranka. Mane tas laikas žavi sugebėjimu pastebėti aplinką, pačiam atsirinkti, kas joje svarbu, susikurti pasaulį sau pačiam. Tų laikų aktualijos svarbios ir dabar, jei ne dar svarbesnės. Žmonės šiandien įpratę, kad už juos sugalvoja televizorius, jų pasaulio matymas labai plokščias.
– „Istorijose apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“ daug senovės, bet neišvengta ir šiuolaikinių, net lietuviškų, akcentų. Jie atsirado tikslingai ar savaime?
– Įdomiausia, kad taip, visiškai savaime. Prieš pradėdamas rašyti kiekvienos drakono galvos istoriją žinojau, kokie charakteringiausi jos būdo bruožai, bet visa kita atsirado savaime, rašant. Kaip ir tie šiuolaikiniai akcentai. Tiesiog smaginausi rašydamas.
– Ar šiuo metu ilsitės, kai ši knyga jau išleista, ar jau brandinate naują kūrinį?
– Ši knyga dar visai neseniai išėjo, tad kol kas ilsiuosi, stebiu, būnu sau ramiai ir tiek.
– Jums ir šis kūrinys gimė iš aplinkos stebėjimų, impulsų, sukėlusių kūrybines reakcijas. Minėjote, kad šiai knygai įkvėpė viešnagės Škotijoje, paskui Berlyne. Ar taip ir gimsta jūsų kūriniai: iš matymo, pastebėjimų, įspūdžių?
– Tas pamatymo principas labai svarbus eilėraščiams atsirasti. Atrodo, kad tokiu pat principu atsiranda ir prozos knygos. Įsižiūrėjimai, smulkių, bet reikšmingų detalių pastebėjimai staiga tau atveria visumą.
– Kur dabar labiausiai krypsta jūsų akys ir mintys?
– Kol kas nieko naujo nepastebiu: vis tas pats nesusikalbėjimas, laiko neturėjimas. Ir kad kalba yra didelė apgavikė. Žmonės net kalbėdamiesi apie orą gali vienas kitą suprasti visiškai ne taip. Žvilgsniai, gestai, kūno kalba apie žmogų pasako šį tą daugiau. O visos ilgos diskusijos dažniausiai būna beprasmės: du monologai, o ne dialogas.
