Aistra spardyti kamuolį užsidegusios Panevėžio merginos
neišgyvena dėl per treniruotes patiriamų traumų ir mielai kelis kartus per
savaitę lekia į salę lavinti įgūdžių. Prieš pusantrų metų susirinkusiosios ir
visąlaik treniruojamos Vaido Bernatonio panevėžietės jau pasiekė puikių
rezultatų. Jos su šypsena prisimena, kaip iš pradžių žaidė futbolą.
Ne vien vyrų sportas
Panevėžio futbolo mokykloje merginų komanda susibūrė kelių iniciatyvių moksleivių dėka. 2003-iųjų rudenį entuziastingos merginos sumanė sukurti komandą ir joms pavyko, nors per ilgą laiką keletas sportininkių pasikeitė, tačiau dabar penkiolika 13-18 metų panelių kiekvieną savaitę po kelis kartus pluša sporto salėje ir nenori atsilikti nuo vaikinų. Pasak komandos kapitonės V.Žemkalnio gimnazijos vienuoliktokės Santos Kazlauskaitės, kartais tenka treniruotis net 4-5 kartus per savaitę po pusantros valandos, tačiau merginos nepurkštauja ir noriai spardo kamuolį.
“Nors kapitone tapau neseniai, tačiau matau, kaip merginos stengiasi ir noriai žaidžia. Jau teko dalyvauti ne vieneriose draugiškose varžybose, rungėmės ir kalėdiniame turnyre – laimėjome trečiąją vietą, tad kiek pažengėme į priekį, – neabejojo S.Kazlauskaitė. – Stebiuosi, kokios buvome iš pradžių, ir kaip žaidžiame dabar: pasiekimai labai ryškūs”.
Šešiolikmetė komandos narė Vilma Šeškaitytė tikino, kad futbolas negali būti laikomas vien vyrų sportu, nes merginoms taip pat puikiai sekasi, jos gali konkuruoti su bendraamžiais vaikinais. “Jokio sporto negalima skirstyti į vyrų ar moterų, jei žmogui patinka tam tikra sporto šaka, jis gali ten treniruotis ir niekas jam to uždrausti negali. Svarbu daryti tai, kas patinka, tada galima pasiekti puikių rezultatų”, – įsitikinusi V.Šeškaitytė.
Ieškojo pomėgių
Didžioji dalis futbolininkių pirmiausia išbandė tokias sporto šakas kaip tenisas, važiavimas dviračiu ar krepšinis, tačiau geriausiai jaučiasi žaisdamos futbolą. “Mėgstama sporto šaka dažniausiai tampa gyvenimo būdu. Laisvą laiką nori skirti tam, kas patinka, o man tai yra futbolas, – dalijosi mintimis V.Šeškaitytė. – Nenorėčiau iškeisti šios sporto šakos, nors artimieji iš pradžių manęs nepalaikė. Džiaugiuosi, kad dabar jie suprato, jog patinkamos veiklos neatsisakysiu”.
Septyniolikmetė Gabrielė Navickaitė įsitikinusi, jog futbolas yra vienas geriausių laiko praleidimo būdų, nors mergina dar dainuoja mokyklos chore, lanko fizikų ir programuotojų mokyklas. “Tiems, kurie sportuoja, nelieka laiko blogiems įpročiams ir žalingai veiklai. Reikia rasti užsiėmimą, kuris patiktų. Galbūt vieniems bus priimtinesnis ekstremalus sportas, kitiems – krepšinis, tačiau visi gali rasti mėgstamų užsiėmimų, – sakė G.Navickaitė. – Negalėčiau pasirinkti pavojingos sporto šakos, niekas nepriverstų manęs šokti su parašiutu, nors kai kurie sako, kad ir futbolas yra pavojingas”.
Merginos tvirtino, kad artimiesiems reikėjo nemažai laiko, kol susitaikė su jų pasirinkimu. Daugelis kartojo, kad futbolininkų kojos yra kreivos, o merginoms tai ypač netinka. “Kai tik pradėjau lankyti futbolo treniruotes, dažnai tekdavo atlaikyti merginų spyrius. Kol nemokėjome žaisti, būdavo įvairių juokingų situacijų: nepataikydavome į kamuolį, bet į komandos draugės kojas dažnai įspirdavome, – prisiminė S.Kazlauskaitė. – Dabar jau galime parodyti puikius derinius, o ir tėvai susitaikė su mūsų pasirinkimu. Mama dabar tik džiaugiasi, kad radau patinkamą veiklą, nes prieš tai lankiau aerobiką, krepšinį, stalo tenisą ir niekur ilgiau neužsibūdavau”.
Pavojingiausia vartininkei?
Merginų treneris V.Bernatonis tikino, kad sunkiausia buvo rasti vartininkę. Nė viena futbolininkė nenorėjo saugoti vartų ir visoms į juos žiūrėjo kaip kreivokai, tačiau galų gale Vesta Vaitkevičiūtė sutiko. “Kai pradėjau žaisti futbolą, buvau paskirta gynėja, tačiau norėjau pažiūrėti, kaip jaučiasi vartininkė. Kartą per treniruotę nusprendžiau saugoti vartus ir po truputį pripratau prie skriejančių kamuolių. Pirmieji keli įvarčiai buvo itin baisūs, bet nusprendžiau, kad turiu juos atlaikyti, ir įtampą sumažinau, – prisiminė V.Vaitkevičiūtė. – Kadangi geresnių vartininkių neatsirado, tad taip ir likau”.
Jaunoji vartininkė įsitikinusi, kad jos veikla daug pavojingesnė nei kitų merginų. Nors judėti reikia mažiau, tačiau traumų dažniau pasitaiko. “Baisu, kai pamatai kamuolį, skriejantį į tave, o sugauti jo nespėji. Ne kartą jis pataikė į galvą, jau nekalbu apie kitas kūno vietas, – prisiminė V.Vaitkevičiūtė. – Kai treniruojamės salėje, keliai būna nusėti mėlynėmis, lauke žolė subraižo kojas, tačiau man tai nesvarbu, nes futbolas – puikus žaidimas”.
Nubrozdinimai, patempti raiščiai ar sumušti pirštai nebaugina ir kitų jaunųjų futbolininkių. Merginos įsitikinusios, kad sportuojant visąlaik būna traumų, tad futbolas nėra išimtis. “Vasarą dažniau mūvėdavome kelnes nei sijonus, nes kojos dažnai būna “išgražintos” mėlynėmis. Džiaugiuosi, kad išvengdavome rimtų traumų, ir tikiuosi, kad jų dar ilgai nebus”, – sakė V.Šeškaitytė.
Treneris neatsisakytų šio darbo
23 metų V.Bernatonis treniruoja vaikų ir merginų komandas. Jis tikino, kad paneles mokyti daug lengviau, nors iš pradžių susidurdavo su jų kaprizais ir bloga nuotaika. “Treniruojant vaikus tenka daug aiškinti, rodyti, kaip jie turi žaisti, jau nekalbu apie tai, kad jie dažnai susipyksta ar susimuša. Mokyti merginas daug lengviau, nes joms pakanka parodyti vieną kartą ir jos stengiasi tai išmokti, – sakė V.Bernatonis. – Niekada nesitikėjau, kad galiu treniruoti merginas, tačiau taip susiklostė, kad dabar ši veikla man miela”.
Nuo vaikystės futbolu susidomėjęs V.Bernatonis šiam sportui skyrė daug laiko ir dabar gali didžiuotis daugeliu diplomų, taurių ir laimėjimų. Kūno kultūros institutą baigęs vaikinas Panevėžio futbolo mokykloje paprašė darbo ir tikrai nesitikėjo gausiantis merginų komandą. “Iš tiesų nesvarbu, ką treniruoji, svarbiausia, kad darbas būtų rezultatyvus. Kai pirmą kartą pamačiau žaidžiančias merginas, išsigandau, tačiau per pusantrų metų pasiekėme puikių rezultatų, dabar jos taip spardo kamuolį, kad net sienos dreba”, – tikino V.Bernatonis.
Penkiolika merginų treniruojantis vaikinas tik nusišypsojo paklaustas, ar jaučia merginų simpatijas. “Su visomis futbolininkėmis gerai sutariame, susitinkame ne tik treniruočių metu. Jos kartu eina į futbolo varžybas, o po rungtynių dar pasilieka pabendrauti. Negalėčiau užmegzti artimų santykių su ugdytinėmis, tad merginos ir nepuoselėja vilčių”, – sakė V.Bernatonis.
Treneris mano, kad Panevėžyje reikėtų dar vienos merginų komandos. “Nors reikia daug dirbti ir būti kantriam, tačiau rezultatai stulbinami. Visada maniau, kad futbolas – vyrų sportas, tačiau dabar jau galima ir suabejoti”, – sakė V.Bernatonis.
Neringa Sirtautienė
tel. (8-655) 04728 neringa@sekunde.com
