Jurgos Brazauskaitės nuotr.
Meksikos dailininkės kūryba nesensta – ja domisi minios žmonių.
Tokia retrospektyvinė paroda vargu ar kada nors atsidurs arčiau Lietuvos. Legendinės Meksikos tapytojos Fridos Kahlo darbai ir gyvenimo iliustracijos atkeliavo į Berlyną – visai arti, kad tai pamatytume.
Minėtai ekspozicijai parengti reikėjo nemažai pastangų – teko ilgai rinkti dailininkės darbus ir fotografijas iš Meksikos, JAV muziejų bei privačių kolekcininkų. Beje, ji neatsitiktinai vyksta Berlyne –F. Kahlo tėvas buvo vokietis.
„Martin-Gropius-Bau“ muziejuje – anšlagas. Ekspozicija traukia net ir menu mažai besidominčius lankytojus. Išsamioje retrospektyvinėje parodoje eksponuojami žinomiausi ir retesni F. Kahlo tapybos darbai, taip pat apie 90 eskizų, daug jos ir šeimos fotografijų, iliustruotos ištraukos iš dienoraščio, keletas menininkės dėvėtų indėniško ir meksikietiško tautinio stiliaus suknelių. Bene dvi sales užima įrėmintos nuotraukos: tapytojos portretai, kuriuose garsioji dailininkė įamžinta su rusų komunistu, buvusiu savo meilužiu Leonu Trockiu, vyru Diego Rivera, prie savo didžiausio formato tapybos kūrinio (dabar jau dingusio), dalyvaujanti politinėse demonstracijose, kelionėse ir savo lovoje, dekoruotoje skeletais ir Stalino bei Mao portretais. Paskutinėje salėje kas dvi valandas rodomas 1983 metais vokiečių sukurtas dokumentinis filmas, pasakojantis apie Fridos gyvenimą ir kūrybą.
Jos talentas puoselėtas savamoksliškai, bet su užsispyrimu, energija, fantazija, idealizmu, o darbai – emocionalūs, sukrečiantys, įspūdingi, gyvi, anatomiški (Frida ruošėsi studijuoti mediciną), vizualūs, ironiški, bet kartu gamtiški ir paprasti. Tokie, koks buvo ir jos pačios gyvenimas, kartais aptarinėjamas intensyviau nei jos kūryba. Meno istorikė Mary Garrard pabrėžia, jog F. Kahlo traukia tragiška aukos biografija, o nevilties, kančios apraiškos artimos kiekvienam žmogui, todėl ir lankytojai yra linkę tapatintis su menininke.
Ji žavi tuo, kad buvo viena pirmųjų dailininkių, laužiusių seksualumo ir moters kūno vaizdavimo tabu mene. Prie paveikslų „Henrio Fordo ligoninė“ (1932), kuriame Frida vaizduoja save, kraujuojančią lovoje po persileidimo, bei „Keli maži dūriai“ (1935), sukurto perskaičius kriminalinį pranešimą apie žiaurią buitinę žmogžudystę, visi stoviniuoja ilgiau ir atidžiai stebi intensyvias spalvas, simbolius. Kraupios avarijos paauglystėje, fizinės negalios, vyro neištikimybės, audringo tuomečio politinio konteksto ir kitų išgyvenimų metaforos įsikūnija Fridos tapyboje. Ir tai tampa dingstimi prancūzų teoretikui André Bretonui F. Kahlo kūrinius priskirti siurrealizmui. Vis dėlto pati kūrėja niekada šiam vertinimui nepritarė: „Jis sako, kad aš tapau siurrealistinius vaizdus. Netiesa, aš sapnų netapau. Aš tapau savo gyvenimo realybę.“
Daugiau nei pusė visų sukurtų darbų yra pačios menininkės autoportretai. Gilus pažinimas jai buvo kūrybos sąlyga, o geriausiai kūrėja pažino save. Tai liudija begalinį vienišumą, kurį dailininkė jautė visą gyvenimą. Kita vertus, papasakoti apie savo gyvenimą, jausmus, humorą, asmenybes, kurios ją supo, ir viešnages ji galėjo daug. Į JAV kūrėja atvyko lydėdama savo vyrą Diego, jau pripažintą Meksikos dailininką. Bet netrukus užmezgė meilės romaną su fotografu Nickolas Muray, kurio darytų fotografijų gausu ir parodoje Berlyne. Kaip teigia F. Kahlo biografė Hayden Herrera, Frida labiau norėjo būti charizmatiška asmenybė nei pripažinta tapytoja.
Kad F. Kahlo gali būti ir stiliaus ikona, liudija vaizdas muziejuje: čia stoviniuoja ir žvalgosi nemažas būrys merginų su fridiškomis dirbtinių gėlių, raištelių bei kaselių kompozicijomis ant galvų.
Menininkės gyvenimo dramos neabejotinai traukia visus: tiek besidominčius asmeninėmis žinomų žmonių istorijomis, tiek metaforiško meno gerbėjus. Popžvaigždė Madonna turi keletą F. Kahlo paveikslų, tarp jų – žymųjį „Gimimą“ (1932), kuriame Frida vaizduoja save, „išeinančią“ iš motinos, gulinčios sniego baltumo lovoje, įsčių. Kalbama, kad Madonna kiekvieną naują svečią savo namuose „bando“ Fridos paveikslais: jeigu jie patinka, turite šansų tapti dainininkės draugais.
Iki rugpjūčio 9 dienos Berlyne veiksianti paroda tapo svarbiu įvykiu kontrastingame ir futbolo aistromis kunkuliuojančiame mieste dar ir dėl to, kad čia lankėsi ir apie dailininkės darbus su publika diskutavo jos giminaitė Christina Kahlo. Berlynas – meniškai išlepęs miestas, o Fridos darbai šių dienų konceptualizmo užvaldytame, bet retai emociškai kultūros vartotoją paveikiančiame meno pasaulyje yra savotiška atgaiva. Žinoma, šios kūrėjos paveikslai – ne kiekvieno skoniui. Detalizuotos alegorijos kartais erzina. Tačiau tiems, kurie nors kiek išmano dailininkės gyvenimo istoriją, jos darbai lengviau atsivers ir stipriau paveiks. Norint juos suvokti, net nereikės skaityti specialių apžvalgų, kuriose, beje, kartais labai skirtingai analizuojama menininkės kūryba. Kaip sako M. Garrard, „gyvenimas įdomus, bet menas ir yra tai, ką sukūrė įdomus asmuo“.
