Galbūt Lietuvoje gausėja gero skonio restoranų lankytojų (verta pagyrimo žodžių tuo susirūpinusi Laukinių žąsų misija ir jos tėvas Užkalnis), bet muziejai tuo girtis negali. Neretai jų darbuotojai ir viršininkai patys tampa lankytojus atstumiančiais eksponatais. Todėl įkyriai kirbėjo mintis: kokia nauda reklamuotis, kad Chaimo Frenkelio vilos restoranas veikia muziejuje?
Pats vilos pastatas yra užuomina į Šiaulių praradimus paskutinio karo pabaigoje. Pro aukštus menės langus laukan virto nepriekaištingai išlygintų staltiesių ir balkšvo kremo spalvos kėdžių šviesa. Į aukštą pseudogotikinio stiliaus indaują pasisukęs padavėjas kažką dėliojo tarsi kunigas prieš Komuniją. Nedidelė penktadienio vakaro parapija – tik jis ir aš.
Pirmiausia nusistebėjau trumpame valgiaraštyje (nuo burokėlių karpačo už 13 litų iki 10 litų kainuojančios panna cottos buvo tik 14 variantų) aptikęs keturias rūšis mineralinio vandens ir vieną dienos vyną. Mąstydamas apie tikrovės ženklus gavau buteliuką „Vitel“ (6 litai) ir 200 ml taurę vyno už 10 litų. Mudu su padavėju buvome lėtesni už šiųmetį pavasarį, nors didelių dvejonių dėl pasaulietiniam žydui tinkančių valgių neturėjau. Siurbčiodamas čilietišką vyną užsakiau Frenkelio silkės (12 litų), trintų burokėlių sriubos (14 litų), sterką rudojo kumpio padaže (29 litai), ir jau žinojau, kad prie kavos paimsiu jau minėtą panna cotą.
Prieš išvardydamas likusią dešimtį patiekalų turiu pasakyti štai ką. Restoranai muziejuose yra įprastas dalykas plačiajame pasaulyje. Chaimo Frenkelio vilos restoranas Lietuvoje išskirtinis ne dėl muziejinio makiažo. Kaimietiški sentimentai ir nuolankumas vis dar nelabai žinomiems Vakarams peni įvairius dvarus ir jų virtuvėmis sekančias įstaigas. Čia lietuvių išradingumo ribos.
Europietiškos ar rytietiškos virtuvės kvapai ir skoniai yra importuojami, nors gausėjantys lietuvių virėjų ir restoranų savininkų, perpratusių anų paslaptis, būreliai linksmina širdį ir skilvį.
Lietuviams bajoriški, kunigaikštiški dvarų ženkliukai artimesni negu išlavintas turtingo buržua skonis. Žinoma, ir viena, ir kita susiję, tačiau bent jau Chaimo Frenkelio tėvų jaunystės metais didmiestiški restoranai stengėsi kurti atsvarą iš pertekliaus išsidirbinėjančiai aristokratų virtuvei ir gulbės liežuvėlių legendoms. Ne tik Paryžiuje, Londone, bet ir link pasaulio turto centro judančio Niujorko restoranai ėmėsi elegantišką išradingumą derinti su labai saikingu kalorijų skaičiumi. Būsimųjų turto grandų karta mokėsi valgyti itin lėtai ir nedaug, restoranus paversdami gero skonio pokalbių ir gyvenimo įtampos sušvelninimo vieta. Kapitalistai ir verslo darboholikai tokiuose restoranuose mokėsi ilgiau išgyventi.
Chaimo Frenkelio viloje svarbiausias viralas gali būti atminties ir susimąstymo skonio. Čia pakvimpa užuominomis ne tiek į tradicinį turtingų žydų valgiaraštį, kiek pasakoja apie nelengvus lietuvių buržua žingsnius nuo nuvorišų draikymosi link tylaus subtilumo. Vailokaičių ir Vileišių aplinka yra lyg pradingęs lietuvių šeimos albumas, kurio aplaidžiai neieško palikuonys.
Pažadų laikytis verta, todėl grįžtu prie restorano valgių. Labai solidžiai atrodo keturių patiekalų įžanga: be mano pasirinktos silkės ir minėto burokėlių karpačo, gundo skumbrės ir krevečių tartaras (15 litų) ir pomidorų bei vytinto kumpio salotos (17 litų). Dar yra trinta daržovių sriuba, kurios pavadinimas ir 14 litų kaina gali slėpti subtilią sensaciją. Taip manau, nes sensacija buvo mano pasirinkta trintų burokėlių sriuba. Tapybiška, plačių gilaus dubenio skvernų įrėminta sriuba. Tai paprastumo ir labai išrankios vaizduotės, jungiančios spalvą, kvapą, skonį, medžiaginį pavidalą, išsiskleidžiantį burnoje, ir geros savikainos kokteilis.
Šeši pagrindiniai patiekalai. Vieni atbaidytų žydą ortodoksą (kiaulienos išpjova su džiovintais pomidorais – 28 litai ir litu pigesnis kiaulienos sprandinės kepsnys džiovintų grybų padaže), tačiau jautienos išpjovos kepsnys vyno padaže (37 litai), vištienos filė su olandišku padažu (26 litai) ir lašiša su krevečių ir šafrano skoniu (28 litai) regėjosi kaip švento košerinio skonio ir ne mažiau švento puritoniško taupumo sąjunga. Mano sterkas ir tikrai nuodėmingame padaže skendintys lęšiai puikiai liudijo labai rimtą požiūrį į darbą virtuvėje, tačiau tuo pat metu buvo lyg kokie du patiekalai vienoje didelėje lėkštėje, pabrėžtinai gedinčioje šviežio sterko baltumo. Kartais pastangos neatsiperka.
Deserto duetas – vienas žinomas, o kitas crème brûlée (10 litų). Nieko blogo nepasakysiu apie savo pasirinkimą, tirpstantį gerklėje padedant aksominiam juodos kavos skoniui. Bet net keldamasis nuo stalo, palikęs 85 litų ir standartinių arbatpinigių, negalėjau užmiršti svarbiausio dalyko – Frenkelio silkės. Nepakartojama: du solidoki gabalėliai silkės, šviežutėliai salotos lapeliai ir gniūžtė gražgarsčių, prislėgta didelio šaukšto smulkiai kapotos masės (silkes, kiaušinius, svogūną ir obuolį reikia sukapoti. Kapokite taip smulkiai, kaip tik galite. Į gautą mišinį sudėkite išmirkytą duoną ir sviestą – tai veda į foršmako pergalę).
Duona gali būti ir juoda, ir tamsi itališka. Šviežias duonos šiltumas ir 6–9 laipsnių silkės ir foršmako gaiva. Tai buvo geriau nei dvigubos pilietybės pasas.
Chaimo Frenkelio vilos restoranas, Vilniaus g. 74, Šiauliai. 4 šakutės iš 5.
