Kristina Sereikaitė, iš serijos „Esu. Būsiu“.
Fotografijos festivalyje „In Focus II“ kūrybinė praktika susitiko teoriją, o žiūrovai pamatė dvi skirtingas parodas.
Baigiantis vasarai ir ypač rugsėjį Lietuvoje, ko gero, vyksta daugiau fotografijai skirtų renginių nei per visus likusius metus. Šiemet atgal į parodų sales žiūrovus pakvietė antrasis tarptautinis fotografijos meno festivalis „In Focus“.
Vienas įdomesnių šiųmetinio festivalio akcentų, į kurį verta atkreipti dėmesį, tai teorijos ir kūrybinės praktikos, kuratoriaus sumanymo ir galutinio rezultato santykis. Pastarasis ryškiausiai ir įdomiausiomis formomis, bet skirtingai atsiskleidžia parodose „Fotosofija“ ir „Nuobodulys“. Pirmojoje eksponuojami net penkiasdešimt aštuonių autorių iš dešimties pasaulio šalių kūriniai, kuriuos iš konkursui atsiųstų darbų atrinko specialiai „Fotosofijos“ projektui susibūrusi komisija. Parodos dalyvių gausa gali sukelti įtarimą, kad rengiant ekspoziciją, kaip paprastai tokiais atvejais nutinka, labiau rūpintasi fotografijų kiekybe nei kokybe. Šios abejonės neišsklaido ir parodos pavadinimas, kuriam pasiskolinta filosofo Arvydo Šliogerio „nukalta“ „fotosofijos“ sąvoka. Lietuviškai ji reikštų „šviesos išmintis“ ir, regis, vargu ar galėtų apibrėžti konkrečią parodos koncepciją, jungiančią skirtingus darbus. Ir iš tiesų ekspozicijoje galima pamatyti pačių įvairiausių kūrinių.
Nors pati ekspozicija apgalvota, vis dėlto iš pirmo žvilgsnio eksponatai atrodo tarpusavyje nesusiję jokiomis ryškesnėmis konceptualiomis ar estetinėmis gijomis. Filosofo suformuluotą ir parodos kuratorės bei festivalio vadovės Eglės Deltuvaitės kaip projekto pavadinimas pasirinktą „fotosofijos“ sąvoką fotografai interpretavo labai skirtingai. Jų darbų įvairovė skleidžiasi nuo žvilgsnio į patį fotografijos fenomeną (Jurgitos Remeikytės serija „Interjerai“, kurioje užfiksuota į fotoaparato vidų besiskverbianti šviesa) iki socialinės tikrovės stebėjimo (Aleksanderio Sayenkos iš Baltarusijos serija „Troleibusų parkas“); nuo subjektyvaus santykio su aplinka fiksavimo „nekokybiškose“, autoriaus rankų prisilietimo paženklintose nespalvotose fotografijose (Arūno Kulikausko darbai iš serijos „Aplink“) iki nešališką „meninį tyrimą“ primenančių, techniškai tobulų spalvotų nuotraukų (latvio Reinio Hofmanio kūriniai iš serijos „(Iš)pardavimas“).
Vis dėlto tokia darbų įvairovė įgyja labai aiškią prasmę žinant, kad parodoje siekta pristatyti ne tik daugiausia atrankos komisijos balsų surinkusius laureatų kūrinius, bet ir tuos darbus, kurie buvo pastebėti bent vieno žiuri nario. Parodoje pateikiamos kiekvieno vertintojo sudarytos nuotraukų rinktinės, reprezentuojančios skirtingus požiūrius į fotografiją (tiesa, tai labiau išryškėja ne pačioje parodoje, bet jos kataloge, kuriame kiekvieno komisijos nario atrinkti darbai pateikiami atskiruose skyreliuose). Šiuo atveju netgi labiau tiktų kalbėti ne apie asmeninių požiūrių, bet apie įvairių fotografijos diskursų reprezentaciją, nes visi komisijos nariai patys juos formuoja savo kūrybine, teorine, organizacine ar pedagogine veikla.
Minėti diskursai yra labai skirtingi, o kartais ir visai priešingi. Pavyzdžiui, darbus parodai atrinkę fotografai Romualdas Požerskis ir Alvydas Lukys atstovauja ne tik skirtingoms aukštojo mokslo institucijoms, bet ir skirtingoms fotografijos mokykloms ar, kitaip tariant, priešingoms fotografijos kryptims. Kiekvienas iš likusių šešių žiuri narių taip pat turi ne mažiau individualų ir aiškiai kūryboje ar teoriniuose tekstuose išreikštą požiūrį į fotografiją. Todėl festivalio vadovės E. Deltuvaitės teiginys, jog „Fotosofijos“ projektas yra „nuoroda į mūsų visų mąstymo apie fotografiją sąlyčio taškus“, kad jis „atvirai leidžia pamatyti, kur susikerta fotosofija ir kur ji išsiskiria, kaip profesionalūs fotografijos vertintojai patys mato fotografiją“, atrodo ypač intriguojantis.
„Fotosofija“ nėra tik dar viena tarptautinė grupinė fotografijos paroda, paskelbusi savus laureatus ir į ekspoziciją nepatekusius autorius. Tai greičiau diskusijų erdvė, kuri, pasak E. Deltuvaitės, yra atvira ir žiūrovams. Taigi fotografai – ne vieninteliai parodos autoriai. Be abejo, atskirų fotografijų autorystė priklauso jiems, bet visumą kartu su menininkais kūrė ir kuratorė, ir darbų atrankos komisijos nariai. Žinoma, tokiu būdu gimsta daugelis parodų, bet žiūrovas dažniausiai išvysta tik galutinį kuratoriaus darbo produktą. Be to, pastarasis dažniausiai pateikiamas kaip „objektyvaus“ fotografijos istorijos fakto ar tendencijos iliustracija ir patvirtinimas. Toks, pavyzdžiui, buvo žinomiausiems lietuvių autorių kūriniams skirtas renginys „Kauno fotografijos galerijos ikonos“ Kauno menininkų namuose arba fotografijų ekspozicija „Auksinis „Nemuno“ dešimtmetis 1967–1977“ Šiuolaikinio meno centre. O „Fotosofijos“ projekto sumanytojai, pateikę žiūrovui savo darbo rezultatus, neatsitraukia į užkulisius – jie išlieka matomi, akcentuoja savo požiūrių subjektyvumą ir kviečia diskutuoti.
Paroda „Nuobodulys“ šiuo atžvilgiu visiškai kitokia. Ji nėra tokia atvira nei fotografų kūrinių, nei žiūrovų interpretacijų įvairovei. Greičiau priešingai – solidus teorinis pagrindas ir ekspozicija prestižinėje Nacionalinės dailės galerijos erdvėje įtvirtina tam tikrą mąstymo apie fotografiją būdą. Nors šioje parodoje taip pat dalyvauja daug autorių, o jų darbai netelpa į vieną galerijos salę, vis dėlto visus juos aprėpia dr. Agnės Narušytės aiškiai apibrėžta nuobodulio estetika. Ar bent jau turėtų aprėpti pagal pirminį parodos sumanymą. Ekspozicija privalėtų įkūnyti fotografijos teorijoje jau įsitvirtinusią nuobodulio estetikos sampratą, kurią dr. A. Narušytė suformulavo disertacijoje ir prieš keletą metų išleistoje knygoje. Tačiau teorijos ir praktikos akistata, kaip ir turėtų būti, tapo rimtu išbandymu joms abiem. Teoretikai galėjo patikrinti, ar filosofiniai apibendrinimai atitinka pačių autorių intencijas ir požiūrį į fotografiją, o menininkai turėjo progą refleksyviai pažvelgti į savo darbus ir aiškiai įvardyti kūrybos motyvus bei tikslus. Žiūrovams, o ypač edukacinių susitikimų su fotografais ir kuratoriais dalyviams, dėl to buvo tik įdomiau.
Be abejo, Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuojami kūriniai ne tik iliustruoja nuobodulio estetikos sklaidą fotografijoje, bet ir išryškina daugelį kitų skirtingų fotografijos bei kasdienio gyvenimo aspektų, pavyzdžiui, autorinio atspaudo vertę ir tarybinių laikų optimizmo iliuzoriškumą, pasipriešinimą Lietuvos fotografijos mokyklos tradicijoms ir dėmesį iš pirmo žvilgsnio nereikšmingoms privataus gyvenimo smulkmenoms. Tačiau abejonių nekyla ir dėl to, kad paroda teorinei nuobodulio estetikos sampratai suteikia apčiuopiamą turinį – kūriniai, kuriuos anksčiau siejo menotyriniai tekstai, dabar pristatomi vienoje ekspozicijoje, reprezentuojančioje tam tikrą fotografijos tendenciją. Negana to, apžiūrėjus parodą atrodo, jog šiai tendencijai nesunkiai galima priskirti ir naujausius Lietuvos fotografijos pavyzdžius. Nuobodulio estetikos samprata buvo suformuluota žvelgiant į devintojo dešimtmečio lietuvių fotografų kūrinius, bet dabar ji sėkmingai apibūdina ir šiandienius lietuvių autorių darbus – šalia „ikoninių“ Alfonso Budvyčio, Vytauto Balčyčio, Algirdo Šeškaus ir kitų autorių kūrinių parodoje eksponuojamos vėlesnės Arturo Valiaugos ir vos prieš keletą metų sukurtos Roko Pralgausko bei Joanos Deltuvaitės fotografijos. Teorija, kuri iš pradžių buvo konstruojama bandant apibūdinti jau egzistuojančius Lietuvos fotografijos reiškinius, dabar leidžia atpažinti jų tąsą šiandieniuose fotografų darbuose. Vadinasi, fotografijos praktika šiuo atveju nėra pirmesnė už teorines koncepcijas, nes būtent jomis paremtas kuratoriaus sumanymas „įteisina“ vieną iš šiuolaikinės Lietuvos fotografijos krypčių.
Žinoma, į nuobodulio estetikos sklaidos lauką įtraukiant naujus kūrinius tenka iš naujo apibrėžti ir šios estetikos ribas. Kaip pripažįsta A. Narušytė, „pasikeitus sistemai, nuobodulys niekur neišnyko, jis egzistuoja ir dabar, įgydamas vis naujas formas“. Šiandien nuobodūs yra ne tarybinių daugiabučių interjerai ar nykūs kiemai, bet vakarietiškos populiariosios kultūros ženklais pažymėtas Lietuvos provincijos gyvenimas (A. Valiaugos serija „Savaitė turi aštuonias dienas“) ar paprasčiausia buitis, kurios monotonija, regis, nepavaldi jokiai laikų kaitai (R. Pralgausko fotografija „Kai sutemsta, užtraukiu užuolaidas“ ir J. Deltuvaitės darbų serija „Buitis“). Kinta ir pati fotografija – nespalvotas, tonuotas, subraižytas ar kitaip „nekokybiškas“ nuotraukas keičia įvairiaspalviai ir autorinio „broko“ nepaženklinti darbai. Kaip tik jie, o ne vienetinio meno kūrinio aurą išsaugojusios fotografijos, įtikinamai perteikia šių dienų gyvenimo banalumą. Taigi paroda „Nuobodulys“ tikrai neturėjo pasirodyti nuobodi atidžiam žiūrovui – čia galima buvo tikėtis įdomių atradimų.
