Skandinavizacijos pradininkas.
Į Lietuvą atėję skandinavų bankai atkūrė pasitikėjimą šalies finansų institucijomis. Tačiau įsivėlę į aštrią konkurenciją jie tapo vienu iš veiksnių, prisidėjusių prie ūkio perkaitimo ir rekordinio ekonomikos nuosmukio.
Pirmieji skandinavų bankai į Lietuvą įžengė įsigydami stambiausius to meto šalies bankus. „Skandinaviska Enskilda Banken“ (SEB) tokiomis galimybėmis pradėjo domėtis 1996–1997 m., o savo ketinimų plėstis Lietuvoje rimtumą ši finansų grupė patvirtino 1998 m. pasirašydama strateginės partnerystės su tuomečiu Vilniaus banku sutartį.
Pastarasis bankas buvo įkurtas praėjus septyniems mėnesiams po to, kai Lietuva paskelbė apie savo nepriklausomybę ir buvo vienas privačios bankininkystės šalyje pradininkų. Šis bankas sėkmingai pergyveno gana audringą Lietuvos bankininkystės istorijos pradžią – greitą bankų iškilimą ir suklestėjimą bei 1995–1996 m. griūtį ir dar prieš skandinavų atėjimą sugebėjo įsitvirtinti tarp stambiausių šalies finansų institucijų.
Kai SEB nusprendė supirkti likusias Vilniaus banko akcijas, šis buvo ką tik susijungęs su „Hermio“ banku ir valdė 41 proc. bankinių paslaugų rinkos. Artimiausias šio banko konkurentas – valstybei priklausęs Lietuvos taupomasis bankas (LTB) užėmė 36 proc. rinkos. SEB bankui nusprendus tvirtai įkelti koją į mūsų šalį prasidėjo sparti bankinio sektoriaus skandinavizacija. Vilniaus banko likusių akcijų išpirkimo sandoris buvo užbaigtas 2001 m. pradžioje, po kelių mėnesių estų valdomas „Hansapank“, kurio kontrolinį akcijų paketą valdė „Swedbank“, įsigijo minėtąjį LTB. Taip SEB ir „Swedbank“ į aktyvią konkurencinę kovą įsivėlė praktiškai nuo pirmųjų savo žingsnių Lietuvoje.
Atkūrė pasitikėjimą
2000–2001 m. laikotarpiu šalies ekonomikoje buvo pakankamai daug netikrumo. Ką tik buvo praūžusi vadinamoji Rusijos krizė, o šalies gyventojai puikiai prisiminė keleriais metais anksčiau vykusią bankų griūtį ir prarastus indėlius. Galop ir patys bankai neseniai buvo išsilaižę bankų griūties paliktas žaizdas: 1997 m. blogų paskolų šalies bankų portfeliuose dalis siekė apie 20 proc., o 2000-aisiais ji jau buvo grįžusi į visiškai toleruotinas 5 proc. ribas. Pasitikėjimas šalies finansų sistema nesiliejo per kraštus, todėl skandinavų atėjimas tapo geriausia įmanoma to meto žinia šalies finansų sektoriui.
Skirtingai negu kitų šioje temoje aprašytų bendrovių atveju, didelių technologinių ar aptarnavimo naujovių šių investuotojų atėjimas neatnešė. Pavyzdžiui, Vilniaus bankas pirmąją mokamąją kortelę klientui įteikė 1993 m., pirmąjį bankomatą įrengė 1995 m., tais pačiais metais jis pradėjo teikti išperkamosios nuomos paslaugas, per ateinančius keletą metų įsteigė rizikos kapitalo valdymo ir privačios bankininkystės įmones, 2000 m. pradėtos teikti paslaugos internetu. Dar prieš tapdamas SEB grupės dalimi šis bankas buvo patekęs į geriausių Rytų ir Vidurio Europos bankų sąrašus.
Vilniaus banką įsigijęs SEB tapo geriausiu to meto patikimumo garantu, kurio bankui netrukus ir prireikė. Kai 2002-ųjų pabaigoje per šalies prezidento rinkimų, kuriuose dalyvavo Valdas Adamkus ir Rolandas Paksas, įkarštį pradėjo sklisti gandai apie nestabilią Vilniaus banko būklę, užsienietiška šio banko kapitalo kilmė neabejotinai padėjo sušvelninti neigiamus padarinius.
Tuo metu bankas buvo lyderis šalyje pagal jame laikomų indėlių sumą, kuri siekė apie 40 proc., arba apie 4,6 mlrd. litų visų šalies indėlių. Jo nuosavas kapitalas sudarė apie 800 mln. litų, ir nors tai buvo gana įspūdinga suma tuo laiku, situacija, kai indėlininkai iš banko per kelias dienas atsiima tokią ar didesnę sumą pinigų, nebuvo tokia jau neįmanoma, ypač įvertinus faktą, kad šalies gyventojai ne taip seniai jau buvo nukentėję ir praradę indėlius žlugusiuose bankuose.
Tačiau šis įvykis visoms pusėms baigėsi laimingai – Vilniaus bankas gavo naudingų viešųjų ryšių pamokų, o jo klientai įsitikino, kad nereikia aklai tikėti neaiškios kilmės žiniomis.
Gandų šaltinio apie Vilniaus banko bankrotą taip ir nepavyko nustatyti. Šį atvejį tyręs Valstybės saugumo departamentas preliminariose tyrimo išvadose skelbė, kad tai galėjo būti konkurencinės kovos ir vykstančių prezidento rinkimų įrankis, tačiau įvardyti kaltininkų taip ir nepavyko.
Prisidėjo prie perkaitimo
Į šalį atėję užsienio bankai nuo 2003 m. pradėjo intensyvios tarpusavio konkurencijos etapą, kai kiekvienas dalyvis siekė atsiriekti kuo didesnę rinkos paskolų dalį. Aktyviausiai dėl to varžėsi du bankai – Vilniaus bankas, vėliau pakeitęs pavadinimą į SEB, ir „Hansabankas“, prieš kelerius metus virtęs „Swedbanku“. Pastarajam galop pavyko aplenkti pirmąjį, tačiau greitai tokie pasiekimai apkarto tiek vienam, tiek ir kitam.
Jeigu žiūrėsime į tai, kaip keitėsi šalies bankų išduotų paskolų ir indėlių santykis nuo tada, kai Lietuvos bankas pradėjo skaičiuoti tokią statistiką, tai iki pat 2003 m. bankuose laikomų indėlių suma buvo didesnė už jų išduotų paskolų sumą. Tačiau 2003 m. išduotų paskolų suma prisivijo laikomų indėlių apimtis ir per artimiausius penkerius metus ją smarkiai pralenkė (žr. grafiką). Per šį laikotarpį šalies bankai skolino iš savo pagrindinių Skandinavijos bankų gautus pinigus ir tai buvo auksiniai laikai Lietuvos gyventojams ir verslui, šalies ūkiui bei patiems bankams. Kasmet į šalies ekonomiką buvo papildomai įliejama 10–15 mlrd. litų kreditinių išteklių, kurie prilygo 15–20 proc. bendrojo šalies vidaus produkto.
Ir nors pagrindinis argumentas, kuriuo bankai grindė sparčiai dalijamus kreditus, buvo palyginti žemas šalies gyventojų įsiskolinimo lygis, 2006 m. atsirado požymių, kad Lietuvos ūkis rizikuoja pakartoti klasikinį besivystančių rinkų perkaitimo scenarijų. Pagal jį įtikėję sparčiu neišsivysčiusios šalies augimu užsienio investuotojai į ją nukreipia didelius pinigų srautus. Iš pradžių šios investicijos tampa pagrindiniu spartaus šalies augimo veiksniu, tačiau dėl investicijų dydžio neretai persistengiama, pinigai ima plūsti į pridėtinės vertės nekuriančias arba greitą pelną žadančias sritis ir nulemia kainų burbulus. Dar didesnė bėda tokios šalies ekonomiką ištinka tada, kai investuotojai supranta persistengę ir staiga atitraukia savo pinigus arba nutraukia finansavimą.
Visą šį ciklą pergyveno Lietuva, o vieną iš svarbiausių vaidmenų šiame procese teko skandinavų bankams. Kreditavimo bumas, lėmęs spartų šalies ekonomikos augimą, užliūliavo ir šalies Vyriausybę, kuriai tuo metu atrodė, kad užtenka per daug nesikišti į ūkio procesus ir ekonomika augs savaime. Panašu, kad klydo visi. Praėjus maždaug dešimtmečiui po pirmosios bankų griūties šalies gyventojai galėjo įsitikinti, kad ir užsienio bankai nėra tobuli ir gali klysti. Kita vertus, už šias savo klaidas jie patys ir sumokėjo.
Beje, patys bankai į šiuos pokyčius reagavo skirtingai. Panašu, kad švedų SEB vadovybė dėl nesėkmingai susiklosčiusios situacijos buvo linkusi dalį kaltės versti vietos pavaldiniams – prasidėjus krizei iš banko pasitraukė ilgametis jo vadovas Audrius Žiugžda (galop nuėjęs vadovauti mažesniam Šiaulių bankui ir persiviliojęs dalį SEB darbuotojų), banko kreditų padaliniams prižiūrėti laikinai buvo priskirti švedų atstovai. Kito švedų banko „Swedbank“ vadovybė pripažino Baltijos šalyse padarytas klaidas ir galvų kapojimo nesiėmė.
Tai, kad didžiausi šalies bankai priklausė skandinavams, vėl tapo finansinio stabilumo garantu krizės metu. Skirtingai nei latviams, kuriems per pačią krizės kulminaciją dar ir prireikė ieškoti pinigų vietos kapitalo bankui „Parex“ gelbėti, Lietuvos Vyriausybė dėl stambiausių šalies bankų galėjo būti visiškai rami. Skandinavų investuotojai tesėjo savo žodį, kad jų įsipareigojimai Baltijos šalyse yra ilgalaikiai.
