Šarūno Bulotos nuotr.
Lietuviai ir kiti vakariečiai į muzikinius vasaros lauko renginius važiuoja turėdami skirtingus tikslus: vieni – pasilinksminti su draugais prie ežero, kiti – nevaržomoje aplinkoje pasinerti į muziką.
Mėgstame pasididžiuoti gyvenantys geografiniame Europos centre. Deja, fizinis centras kol kas nesutampa su kultūriniu. Tenka pripažinti, kad šiandien esame kultūrinė Senojo žemyno provincija. Tuo galima įsitikinti ir pažvelgus į Lietuvoje vykstančius nuo vasaros neatsiejamus populiariosios muzikos lauko (angl. „open-air“) festivalius.
Didžiausios sėkmės mūsų šalyje sulaukia ne geriausią muzikinį turinį pateikiantys, o gražiame gamtos kampelyje, būtinai šalia vandens telkinio vykstantys ir daug įvairių su muzika nesusijusių pramogų siūlantys renginiai. Tai yra esminis skirtumas nuo vakarietiškos lauko festivalių kultūros, kuriai svarbiausia – įdomi ir kokybiška muzika.
„Europos kontekste Lietuva yra absoliutus užkampis. Ir publika kaimietiška, ir festivaliai kaimietiški. Ir visiškai nesame mes nuskriausti. Jei tik būtų (klausytojų – red. past.) noras, viskas būtų kitaip, nes festivalių bandymai yra pakankamai rimti ir geri. Tai ir „Be2gether“, ir „Mėnuo Juodaragis“, ir „Tundra“, ir „Velnio akmuo“, – tvirtina Dovydas Bluvšteinas, pirmosios nepriklausomos leidybos kompanijos Rytų Europoje „Zona Records“ įkūrėjas, renginių muzikinių programų sudarytojas ir organizatorius.
Esamą situaciją gerai iliustruoja lauko festivalių lankomumas. Nors renginių gausa, ypač pastaraisiais metais, skųstis tikrai negalime, jie pritraukia tik iki 3–5 tūkstančių žmonių (neturime galvoje miesto švenčių, Joninių ir kitų masinių nemuzikinių renginių). Šis skaičius puikiai parodo mažą susidomėjimą festivaliais ir lemia jų lygį, kokybę bei mastą.
Klausytojai dėl to kaltina organizatorius, esą šie nesugeba surengti įdomaus, vakarietišką lygį atitinkančio kokybiškos muzikos festivalio, o pastarieji – muzika nesidominčią ir už bilietus mokėti nenorinčią publiką ir trumparegišką centrinės bei vietinės valdžios požiūrį į lauko renginius. Pabrėžtinas ir pusę amžiaus trukęs okupacijos laikotarpis, kai bet kokia iniciatyva, laisvumas buvo gniaužiami, todėl iki šiol festivalių kultūra mūsų šalyje tik formuojasi.
Neranda bendro vardiklio
Lietuvos lauko festivalių tėvais vadinami 1987–1989 m. vykę „Roko maršai per Lietuvą“, sutraukdavę tūkstančius įvairiuose šalies miestuose laisvės nuotaikomis gyvenusių žmonių. Tačiau de facto tokių renginių kultūros pradžia laikytini 1993-ieji, kai po kelerius metus trukusio sąstingio, atsiradusio „Roko maršui“ įvykdžius savo patriotinę misiją, buvo surengtas pirmasis Lietuvoje stacionarus tęstinis lauko festivalis „Bliuzo naktys“.
„Per tuos metus pažanga akivaizdi – praėjusią ir šią vasarą retai kurį savaitgalį vyksta tik vienas festivalis. Tačiau jie yra labai smulkūs, neišauga iki normalaus dydžio. Nerandame bendro vardiklio vienam ar keliems rimtesniems tęstiniams vasaros lauko festivaliams, nors visos galimybės tokius rengti yra“, – svarsto vienas „Roko maršo“ rengėjų D. Bluvšteinas.
Ambicijų tapti vienu didžiausių Baltijos regiono lauko festivalių turėjo Lietuvos pasienyje su Baltarusija nuo 2007 m. rengiamas „Be2Gether“, tačiau jis akivaizdžiai pralaimėjo konkurencinę kovą (viena svarbiausių priežasčių – strategiškai bloga renginio vieta) latvių renginiui „Positivus“. Pastarasis dabar konkuruoja su Lenkijoje vykstančiu festivaliu „Heineken Open’er“.
Muzikinė atskirtis
Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Lietuvoje nevyksta dešimtis tūkstančių žmonių kasmet sutraukiantis vakarietiškas vasaros festivalis, yra akivaizdi: nėra poreikio, nes lietuviai paprasčiausiai nesidomi muzika. Ji mums tėra malonus arba nemalonus garsinis fonas, o ne traukos objektas.
„Lietuviai nežino naujų grupių, nes jų negroja radijas, televizija. Visi organizatoriai susiduria su ta pačia dilema – pasikviečia žvaigždę, kuri groja gerai ir turi daugybę gerbėjų užsienyje, tačiau lietuviams į ją nusispjauti. Mūsų publikai geriau vietinė grupė nei užsienietiška superžvaigždė. Tai – muzikinė atskirtis, muzikinio išsilavinimo stoka“, – svarsto vieno seniausių Lietuvoje, nuo 1995 m. rengiamo, neofolko festivalio „Mėnuo Juodaragis“ ir leidybos kompanijos „Dangus“ vadovas Ugnius Liogė.
Dėl tokio požiūrio į muziką organizatoriai vengia į Lietuvą vežti dabar „ant bangos“ esančias arba sparčiai į viršūnę kylančias grupes. Pats pigiausias ir patikimiausias sprendimas pritraukti publiką – pakviesti AC/DC, „ZZ Top“, „Queen“ ar kitos garsios roko grupės „tribute“ projektą, kuris normaliame vakarietiškame festivalyje neturėtų jokių šansų net nemokamai pagroti pačioje mažiausioje scenoje blogiausiu laiku. Tačiau lietuviams toks muzikinis turinys – pats tas. Mat alaus gerti jis netrukdo ir dainos jau girdėtos.
Tai parodo mūsų muzikinį provincialumą, į kurį sąmoningai patys save ir įstūmėme, ryžtingai nesidomėdami tuo, kas vyksta už mūsų kiemo tvoros. O juk domėtis yra visos galimybės – dvidešimt metų nevaržo jokia cenzūra, atviros visos sienos, jau nekalbant apie visiems prieinamą visagalį informacijos šaltinį internetą.
Alui pinigų yra, koncertui – ne
Dar viena siena, į kurią atsitrenkia visi festivalių organizatoriai, – lietuvių nenoras mokėti už renginį.
„Kitokią nei Vakaruose festivalių kultūrą Lietuvoje lemia buitinių dalykų sureikšminimas, žema muzikinė kultūra ir tebesivelkantis sovietinis palikimas: žmonės dar nesuvokia, kad muzika yra vertinga, kad už ją mokami pinigai. Jie mielai sumokės už kebabą, už alų, bet ne už grojančią grupę. Pasakys, kad ji nepatinka, tad kodėl turi mokėti už koncertą“, – liūdnai konstatuoja U. Liogė.
Kol vietinė valdžia ir rėmėjai nesiryžta plačiau atverti piniginės, bilietai sudaro didžiąją dalį renginių biudžeto. Todėl organizatoriai, žinodami, kad dėl jau minėtų priežasčių negali branginti bilietų, yra priversti taupyti grupių, garso, apšvietimo, komunalinių paslaugų sąskaita. Visa tai turi didelę įtaką festivalių kokybei ir paverčia juos vietinio lygio renginiais.
Reikalavimai jau per dideli
Tačiau jei lietuvis vis dėlto pasiryžta pakloti nemenką sumą už bilietą, jis pasidaro be galo reiklus ir muzikiniam turiniui, ir garso kokybei, ir buičiai. „Lietuvoje dar yra per mažai lėšų dideliems kokybiškiems festivaliams rengti, tačiau reikalavimai – jau per dideli“, – pastebi alternatyvios muzikos ir kultūros portalo ore.lt įkūrėjas Jonas Oškinis.
Reiklumas, peraugantis į nepagrįstą, negeranorišką kritiką, išduoda ir dar vieną lietuvių bruožą – nepasitikėjimą savo jėgomis, menkavertiškumo kompleksą, kuris pasireiškia išankstiniu festivalį rengiančių tautiečių nuvertinimu: „Jie nesugebės suorganizuoti vakarietiško lygio renginio.“
Pasipila kaltinimai, esą organizatoriai veža pasenusias arba antrarūšes grupes (yra ir nemažai tiesos), bet kaltintojai nenori suprasti, kad patys ir yra dėl to kalti, nes nepažįsta šios dienos žvaigždžių, į didžiuosius Europos festivalius pritraukiančių dešimtis ir net šimtus tūkstančių žmonių.
Vietinė valdžia nesupranta naudos
Specialistai pabrėžia, kad sėkmingai festivalių kultūros plėtotei itin svarbi ir savivaldos parama. Bet kol kas miestų ir miestelių valdžios nesuvokia, kokią naudą gali atnešti jų teritorijoje vykstantis vasaros lauko festivalis. Įžvelgiami ne privalumai, o tik galima žala – šiukšlės, triukšmas, aplinkos niokojimas.
„Užsienyje daug turistinių prospektų prasideda žodžiais: ar žinote, kad pas mus vasarą vyks tas ir tas festivalis… Miestas supranta, kad toks renginys skatina verslą, traukia turistus, populiarina miesto vardą, leidžia vietiniams gyventojams papildomai užsidirbti“, – aiškina J. Oškinis, šiemet portale ore.lt parengęs rubriką „Ore festivaliai“.
Jis atkreipia dėmesį, kad Lenkijoje festivalių proveržis įvyko miestams pradėjus kovoti dėl teisės tapti 2016 m. Europos kultūros sostine. Merai suprato – jei nerengs festivalių, paraiška atrodys nerimtai. Tad nestebina, kad šią vasarą kaimyninėje šalyje vyksta net 35 gero lygio lauko renginiai.
Kita vertus, net ir muzikos provincijoje, kokia šiandien yra Lietuva, būtų įmanoma surengti didelį vakarietišką vasaros festivalį, jei atsirastų vien tuo ir iš to ištisus metus gyvenanti profesionali koncertų agentūra.
Profesionalūs organizatoriai privalėtų kasmet į festivalį atvežti žvaigždę, taip pat užtikrinti, kad garsas bus geras, organizavimas – sklandus. Be to, derėtų surasti ilgalaikį rėmėją, kuris garantuotų renginio tęstinumą. „Geriausius Lenkijos, Latvijos, Estijos festivalius rengia profesionaliai dirbančios koncertų agentūros“, – argumentuoja J. Oškinis.
Raida – natūrali
Iš principo sutikdamas su žurnalo IQ pašnekovais, vienas iš kasmetinio šokių muzikos renginio „RyRalio Summer End Festival“ organizatorių, didžėjus Šarūnas Karalius į Lietuvos festivalių raidą siūlo pažvelgti kitu kampu.
„Vertinant festivalių kultūrą, reikėtų atsižvelgti į tai, kokia yra Lietuvos teritorija, kiek joje gyventojų ir kiek muzika besidominčių žmonių. Taip pat derėtų įvertinti šiuolaikinės mūsų muzikos kultūros istoriją. Juk ji dar ganėtinai trumpa, palyginti su Vakarų šalimis. Jei turėsime omenyje visus šiuos faktorius, galėsime pasidžiaugti, kad viskas eina į priekį, festivalių daugėja, ir jie šiuo metu yra būtent tokie, koks yra jų poreikis“, – ekonominiu paklausos ir pasiūlos dėsniu siūlo remtis Š. Karalius, renginių ir įrašų kompanijos „RyRalio“, atsakingos už šokių muzikos ir kokteilių baro „Pop Star Bar“ programą, narys.
Neverta ginčytis – naivu ir nesąžininga būtų lyginti tik prieš dvidešimt metų nepriklausomybę atgavusioje šalyje vykstančius renginius su išsivysčiusiose ar dešimtis kartų daugiau gyventojų turinčiose valstybėse rengiamais festivaliais, pavyzdžiui, su šiemet jau 40-ąjį kartą vykstančiu vienu garsiausių Europoje „Roskilde“ festivaliu Danijoje.
Vis dėlto festivalių kultūros plėtotei svarbiausia ne pinigai ir ne gyventojų skaičius, o publikos ir organizatorių požiūris į muziką. Kol jis nepasikeis, tol ir esama situacija nepakis. Tad neverta savęs nei plakti, nei girti – šiandien turime tai, ko patys norime.
