Filmo "Aš įamžinau savo meilę" režisierius Tomeris Heymannas ir jo partneris Andreas Merk.
Baigėsi pirmasis Baltijos šalyse lesbiečių, gėjų, biseksualių ir transseksualių (LGBT) žmonių gyvenimų temas į vieną filmų komplektą surinkęs kino festivalis „Kitoks kinas“. Į 46 kino seansus, vykusius kino teatruose „Pasaka“ ir „Skalvija“ Vilniuje bei kino teatre „Cinamon“ Kaune, susirinko apie tūkstantį žmonių.
Anot vieno iš festivalio organizatorių Vytauto Valentinavičiaus, „Kitoks kinas“ buvo orientuotas į plačiąją auditoriją, o vienas pagrindinių tikslų buvo pasinaudojus kino menu homoseksualumo temą padaryti jaukesnę. Pasak jo, „Kitokį kiną“ sunku lyginti su bet kokiu kitu kino festivaliu, nes šis kalba apie itin specifinę temą, kurią didžioji visuomenės dalis pasitinka su kritikos lavina arba nejaukia tyla.
„Homoseksualumo tema Lietuvoje yra labai stigmatizuota. Kai pradedama apie tai kalbėti, tarp pokalbio dalyvių kyla nemalonus jausmas, atsiranda juokeliai ar tyla. Šios priežastys daugeliui žmonių apskritai užkirto kelią ateiti į filmų peržiūras – jie pabūgo būti identifikuoti ir pasmerkti“, – sako V. Valentinavičius.
Tačiau būgštavimai, kad kino centrų duris užrems įsiaudrinę protestuotojai, nepasitvirtino. Festivalis praėjo be incidentų. Buvo parodyta 13 dokumentinio ir vaidybinio žanro įvairiuose tarptautiniuose kino festivaliuose rodytų filmų. Atidaryme lankėsi dokumentinio filmo „Aš įamžinau savo meilę“ („I Shot My Love, 2009) kūrybinė grupė.
Kūrėjai nagrinėjo tautiškumo, religijos, šeimos sampratos, homoseksualų ir visuomenės santykių problemas. „Filmai yra subjektyvūs. Tačiau subjektyvumas kyla ne iš bendruomenės, bet iš kūrėjo pusės. Filmo kūrėjas nėra įpareigotas vienaip ar kitaip pateikti šią temą. Jis ją pateikia taip, kaip supranta ir jaučia, ir dažnai pamato tokių dalykų, apie kuriuos mes net nesusimąstome. Toks būdas, kuomet homoseksualumo problematika pateikiama iš meno perspektyvos, yra labai priimtinas“, – sako V. Valentinavičius.
Kuo tema sudėtingesnė, tuo daugiau humoras praverčia norinčiam ją suprasti žiūrovui. Lankomiausiu festivalio filmu tapo švedų komedija „Patrikas 1,5“, iliustruojanti komišką situaciją, kai homoseksualių vyrų pora įsivėlus klaidai užuot laukto 1,5 metų berniuko įsivaikina 15 metų kriminalinės patirties turintį paauglį homofobą. Tačiau filmas kritikuoja ne tik sustabarėjusias visuomenės nuostatas, bet ir homoseksualios poros ydas. Anot V. Valentinavičiaus, kartais sveika į sudėtingas situacijas žiūrėti per saikingą ironijos prizmę. „Manau, kad LGBT bendruomenė Lietuvoje dar labai nesubrendusi. Saviironija yra labai geras vaistas pačiai mūsų bendruomenei“, – sako jis.
Paklaustas, kaip „Kitoks kinas“ galėtų atrodyti kitais metais, V. Valentinavičius sakė, kad yra daug aspektų, kur dar reikia tobulėti. „Norėtume į programą įtraukti trumpametražius filmus, kurie yra įdomūs, koncentruoti. Taip pat stengsimės plėsti temų proporcingumą – daugiau kalbėti apie lesbiečių, translyčių asmenų problemas, aktyvizmą. Šeši Kaune rodyti seansai sulaukė daug dėmesio, todėl didinsime seansų skaičių ne sostinėje, galbūt net plėsimės į kitus regionus, pavyzdžiui, Klaipėdą“, – idėjomis dalinasi organizatorius.
Palankiai debiutinį festivalį vertina ir kino teatro „Pasaka“ direktorius Justas Prascevičius: „Pirmą kartą rengtas festivalis „Kitoks kinas“ įrodė, jog tolerancijos ir žmogaus teisių temas nagrinėjantys filmai yra aktualūs žiūrovams. Šiame festivalyje apsilankiusių žmonių skaičius leidžia teigti, kad festivalis turi potencialo tapti tęstiniu projektu paliečiančiu žiūrovą savo temų aktualumu“, – viliasi jis.
