Didžioji dalis visuomenės, manau, prisimena sovietinių laikų animacinį filmą „Ežiukas rūke“. Po rūką klaidžiojantis ir nieko nematantis išsigandęs ežiukas vertas tik užuojautos. Bet jeigu mūsų visuomenė pati nori juo būti, tai jau, švelniai tariant, kelia rūpestį.
Ar pastebėjote, kaip vyksta diskusija viešojoje erdvėje įvairiais visai valstybei svarbiais klausimais? Lietuvoje tapo viešai priimta, kad galima tikėti tik objektyviais ir nešališkais ekspertais arba nesuinteresuotais asmenimis. Jei turite bent kokį interesą, jūsų nuomonė bus atmetama savaime arba, jeigu jums pasisekė, ji bus laikoma silpnesne, mažiau įtikinančia. Šaltinis tampa svarbesnis nei pats faktas. Geriausias to pavyzdys, kaip komunikuoja politikai – labai dažnai atakuojama ne tai, ką oponentas pasakė, o užsipuolamas pats oponentas.
Dažnas pasakys, kad dėl tokios situacijos kaltos pačios interesų grupės, nes jos manipuliuoja faktais ir argumentais, pateikdamos tik sau naudingus, nutylėdamos objektyvią tiesą. Taip, tai yra tiesa. Tačiau žvalgantis tik į autoriaus pavardę ir pareigas, o ne į jo žodžių logiką, gaunamas priešingas rezultatas – manipuliacijų viešąja nuomone šiuo metu yra kaip niekada daug.
Šiandienos Lietuvoje interesų grupės puikiai suvokia, kad, norėdamos pasiekti savo tikslų, jos turi sudaryti regimybę, kad diskusijos dalyviai ir ekspertai būtų nepriklausomi ir, labai pageidautina, keltų visuomenės atjautą.
O dabar pasvarstykime, kiek tokie asmenys atitinka du pagrindinius reikalavimus – yra ekspertas ir nepriklausomas. Tegul niekas neįsižeidžia, bet realybėje toks reiškinys kaip nepriklausomas ekspertas yra ypač retas. Jis yra arba ekspertas, arba nepriklausomas. Ir tam yra kelios priežastys.
Pirmiausia, tai susiję su tuo pačiu interesu. Jeigu žmogus vienu ar kitu klausimu nori būti ekspertu, jis turi skirti pakankamai daug laiko situacijai išanalizuoti ir susidaryti savo nuomonę. Jeigu jis remiasi tik savo bendra patirtimi ir išprusimu, tada jis nėra ekspertas, bet tik daugiau išmanymo šioje srityje turintis asmuo. O tokio žmogaus nuomonę galima priimti su susidomėjimu, bet ne daugiau.
Jeigu žmogus skiria laiko situacijai išanalizuoti, tada kyla klausimas, kodėl jis tai daro. Vieni tai daro tik savo laisvalaikio sąskaita, noru tobulinti žinias tam tikru klausimu. Būtent jie ir yra laikytini tikraisiais nepriklausomais ekspertais.
Visais kitais atvejais yra vienoks ar kitoks interesas, kuris ekspertą daro priklausomą. Dėl to, kad jo kas nors paprašė. Dėl to, kad jis priklauso partijai, dirba tam tikroje organizacijoje, kuri yra priklausoma nuo kurios nors ginčo šalies. Dėl to, kad jis nori būti populiarus ir t. t.
Ir išties labai dažnai verslas susiduria su situacija, kai, jam ginčijantis su valstybe, valstybės institucija pasitelkia ekspertus iš įvairių organizacijų, kurios turi gavusios ne vieną užsakymą iš tos pačios valstybės. Arba vieno ar kito eksperto žmona, sutuoktinis, brolis ar buvęs kurso draugas dirba vienoje iš suinteresuotų institucijų ar bendrovių.
Jau 12 metų tenka susidurti su verslo komunikacija, diskutuojant ar net ginčijantis su valstybe ar atskiromis visuomenės ir interesų grupėmis. Nereikėtų būti labai protingam, kad suprastum, jog verslui anksčiau ar vėliau neliks nieko kito, kaip pradėti žaisti pagal tos pačios visuomenės primestas taisykles – žaisti slėpynes nerodant savo interesų, pasitelkiant ekspertus, socialiai jautrias visuomenės grupes ir įrodant savo tiesą.
Žinia, kad viena svarbiausių intrigų sudedamųjų dalių yra ta, jog niekas neturi žinoti, kokie yra tikrieji tavo interesai. To mokė, beje, ir Niccolo Machiavellis. Apie šią istorinę asmenybę ne vienas pasisakytų su panieka, tačiau, deja, Lietuvoje yra skatinamos būtent intrigos viešojoje komunikacijoje – pasakyti, ko tu sieki, tiesiog neapsimoka, nes tavęs niekas neklauso. Neapsimoka būti atviram ir teisingam, skaidriam. Ir tiesa tampa nebesvarbi – svarbu, ar pavyks sukelti visuomenės emocijas, ją išgąsdinti, kad ji imtų spausti politikus kažką daryti arba, priešingai, kažko nedaryti.
Jeigu intriga suveikė, organizatorius trina rankas, nes visuomenė jau paklūsta jo žaidimo taisyklėms. Tačiau oponentai gali skubiai mobilizuotis ir išmesti savo „kortą“ – tada kita dalis visuomenės išsigąsta ir spaudžia politikus daryti priešingus veiksmus.
Ir taip žmonės tampa „ežiukais rūke“, kurie nieko nemato, bet nuo kiekvieno interesų grupių veiksmo gūžiasi ir blaškosi, net nesuprasdami, kas iš tiesų dedasi aplinkui.
Jeigu nuoširdžiai norime, kad būtų priimti teisingi, o ne rūke skendintys sprendimai, reikia skatinti skaidrumą ir kiekvieną argumentą bei pateikiamą faktą vertinti vienodai, nepaisant to, kas jį pateikė. Ir ieškant tiesos visuomenei kur kas saugesnis būdas svarstyti klausimus sukviečiant abi konfliktuojančias puses, kad jos nesislėptų, o atvirai diskutuotų ir ieškotų sprendimo.
