Briuselyje gyvenanti ir dirbanti lietuvė Karina Ufert prieš kelis mėnesius tapo Europos studentų sąjungos, vienijančios 45 organizacijas iš 38 šalių, pirmininke. Prieš trejus metus iš Lietuvos išvykusi K. Ufert mano, kad šalies aukštojo mokslo potencialas nėra išnaudotas, o nekokybišku mokslu besiskundžiantys absolventai turėtų suprasti – išsilavinimas suteikia galimybių, o ne garantijų.
– Kokius matote pagrindinius tarptautinius aukštojo mokslo iššūkius, siekius?
– Europa, kaip ir visas pasaulis, čia žengia bendrai – skatinama, kad kuo daugiau žmonių siektų aukštojo mokslo. Europos Sąjungos ministrai sutarė, kad iki 2020 m. bendrijoje ne mažiau kaip 40 proc. darbingo amžiaus žmonių turėtų aukštąjį išsilavinimą. Esu įsitikinusi, kad toks siekis – ekonominės ir socialinės pažangos garantas ateityje.
– Šiuo klausimu Lietuvoje esama priešingos nuomonės – darbo rinkoje juntamas specialistų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, perteklius.
– Nuogąstavimai, kad Lietuvoje yra per daug žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, – gana keistas pareiškimas. Mano nuomone, išsilavinęs jaunimas – šalies konkurencingumo garantas tarptautinėje erdvėje. Žinoma, jei sugebama tą žmogiškąjį kapitalą tinkamai panaudoti.
– Tačiau ar gerai, kai aukštasis mokslas yra prieinamas visiems, kurie nori? Konkurencija siekiant patekti į aukštąsias mokyklas yra itin maža – iš paraiškas pateikusiųjų šiemet priimti 78 proc. Didelis ir aukštojo mokslo diplomą turinčiųjų skaičius – preliminariai aukštąsias baigia apie 70 proc. vidurinių mokyklų absolventų. Kaip vertinate tokius rodiklius?
– Lygybės aspektas čia yra labai svarbus – aukštasis mokslas turi būti prieinamas visiems, atsižvelgiant į jų sugebėjimus ir motyvaciją, bet ne į turtinę padėtį.
Reformuojant aukštąjį mokslą, svarbu siekti susitarimo tarp politinių grupių, verslo, akademinės bendruomenės, studentų – nuspręsti, kodėl išsilavinimas yra svarbus ir kokią prasmę jis turi šalies poreikiams, pasverti, ar investicijos į aukštąjį mokslą, palyginti su jo grąža, yra adekvačios.
– Lietuvoje pirmą kartą aukštosios mokyklos vertinamos ekspertų iš išorės. Kaip vertinate šį žingsnį?
– Bendrąsias pastangas gerinti aukštojo mokslo kokybę vertinu teigiamai – tam tikra reforma buvo neišvengiama norint įsitvirtinti Europos aukštojo mokslo erdvėje. Viena to sąlygų – siekis laikytis Europos kokybės standartų. Mano nuomone, studijų kokybės užtikrinimo sistemos kūrimas buvo vienas pagrindinių iššūkių pastaraisiais metais.
– Kalbama, kad aukštųjų mokyklų tokiai šaliai yra per daug – kai kurias jų būtų galima uždaryti, reorganizuoti ar sujungti.
– Tai ne aukštųjų mokyklų skaičiaus, o studijų kokybės problema. Kokybės užtikrinimo mechanizmai turi įgalinti pačias aukštąsias mokyklas prisiimti atsakomybę už galutinį rezultatą. Pagrindiniai valstybės užmojai čia – užtikrinti sąlygas pokyčiams įsitvirtinti, modernizuoti aukštųjų mokyklų valdymą, kelti dėstytojų kompetenciją, plėtoti infrastruktūrą, skatinti studentų ir dėstytojų mobilumą. Žinoma, taip pat užtikrinti pakankamą aukštųjų mokyklų finansavimą.
Nėra vienareikšmiško atsakymo, ar konkurencingumas skatina studijų kokybę. Rinkos sąlygos nėra aiškios visiems žaidėjams – ypač abiturientams, kuriems dažnai trūksta informacijos apie įsidarbinimo perspektyvas. Aukštųjų mokyklų optimizavimas turėtų būti atsakingas politinis sprendimas, įvertinus poreikį, bet jokiu būdu ne rinkos eksperimentas.
– Šiandien atrodo, kad investicijos į aukštąjį mokslą yra tiesiog per didelės ir jos neatsipirks.
– Kalbant apie tai, kad absolventai neatitinka darbo rinkos poreikių, reikėtų nuolat kelti kitą klausimą – kiek tie rinkos poreikiai buvo aiškūs? Ar buvo atsižvelgiama į tai, kad jie nuolat keičiasi – pasaulio ekonomika juk nestovi vietoje.
Tačiau pagrindinė problema čia yra kita – kompetencijų ugdymas nesibaigia per diplomų įteikimo šventę, studijų metai turi padėti suvokti mokymosi visą gyvenimą svarbą. Diplomas vienareikšmiškai negali būti prilyginamas išsilavinimui, kurį absolventas įgyja kartą visam gyvenimui. Tai juk nuolatinis procesas – kompetencijų ugdymas, gebėjimas kurti pridėtinę vertę, inovatyvių sprendimų ieškojimas bet kurioje srityje – nuo aukštųjų technologijų iki socialinių paslaugų.
