Vija Pakalkaitė
Europos Komisijos (EK) Konkurencijos generalinio direktorato atliktos patikros gamtinių dujų tiekimu, perdavimu ir saugojimu užsiimančiose ES bendrovėse perkelia Sąjungos ir Rusijos valstybinės dujų tiekimo įmonės „Gazprom“ santykius į naują lygį.
Iki tol didžiausiam ES išoriniam dujų tiekėjui tiesiogiai akių nedraskęs EK Konkurencijos generalinis direktoratas staiga ėmė ir per visą Rytų bei Vidurio Europą įvykdė vadinamąjį „saulėtekio reidą“ – anksti ryte jo atstovai nepranešę atėjo į antrines „Gazprom“ gamtinių dujų tiekimu, perdavimu ir saugojimu užsiimančias bendroves bei pas kai kuriuos jų klientus, susirinko ir išsinešė dokumentus bei, tikėtina, kompiuterius.
Komisija to nepatvirtino, bet spauda arba pačios bendrovės pranešė, kad patikros atliktos ir „Lietuvos dujose“ bei jos „sesėse“ Estijoje bei Latvijoje „Eesti gaas“ bei „Latvijas gaze“ įmonėse, kuriose „Gazprom“ valdo po maždaug trečdalį akcijų, o Vokietijos „E.ON Rurhgas“ – dar po trečdalį.
Tam, kad įvykdytų vadinamąjį saulėtekio reidą Europos Komisija turėjo gauti teismo leidimą. O teismas turėjo įsitikinti, kad įtarimai yra pagrįsti. Kitu atveju EK už konkurenciją atsakingas direktoratas galėtų užsimanęs tikrinti ir gąsdinti bet kurią po akimis pasitaikiusią bendrovę.
„Gazprom“, aišku, įsižeidė, ir išplatintame pranešime spaudai save pavadino „Europos rinkų liberalizavimo pionieriumi“. Be to, perspėjo, kad tikisi, jog tyrimą vykdydama EK „griežtai gerbs „Gazprom“ ir jo antrinių bendrovių teises bei teisėtus interesus“. Toks buvo skubiai suręstas „Gazprom“ atsakymas, o labiau ilgalaikio ir įmantresnio atsako Europos Sąjungai ir EK dar palauksime.
Komisija įtaria tokią antikonkurencinę elgseną kaip rinkos pasidalijimą, tinklo prieigos kliūtis, tiekimo įvairinimo kliūtis, išnaudojamąją elgseną, pavyzdžiui, pernelyg didelių kainų nustatymą. Be to, Komisija tiria galimą antikonkurencinę elgseną, kuria kenkiama patiems tiekėjams.
Rytų Europos lig tol „nematė“
Iki šiol santykiuose su „Gazprom“ EK daugmaž apsiribojo atkišdama tik vieną ranką – energetikos komisarą ir Energetikos generalinį direktoratą bei siūlydama energetikos srities direktyvas.
Negalima sakyti, kad pagrindinė institucija, turinti prižiūrėti konkurenciją ES, vengė kištis į gamtinių dujų sektorių. Konkurencijos generalinis direktoratas yra ištyręs ir užbaigęs daugiau nei šimtą su įvairiomis ES gamtinių dujų bendrovėmis susijusių bylų. Be to, 2007-2010 metais šis direktoratas atliko išsamų energetikos sektoriaus tyrimą, kuriuo patvirtino, kad esama rimtų konkurencijos problemų.
Tačiau gamtinių dujų sektoriuje užbaigtos bylos viso labo tėra pusė procento visų EK Konkurencijos generalinio direktorato užbaigtų bylų visose srityse (kurių yra daugiau nei 19 tūkstančių). Be to, tik šešios iš bent jau randamų viešoje EK Konkurencijos direktorato paieškoje bylų tėra susijusios su „Gazprom“. Iš jų trijose nagrinėjami prašymai sujungti įmones ir tik trijose tirta galima „Gazprom“ antikonkurencinė veikla ES.
Šios trys 2001-2005 metais nagrinėtos bylos buvo susijusios su „Gazprom“ bei Italijos, Vokietijos ir Austrijos dujų rinkos įmonių santykiais. Visais atvejais nustatyta, kad bandyta dalintis rinka. Nustatyta, kad „Gazprom“ taikė teritorinius apribojimus ir neleido perparduoti jo atsiųstų dujų už šalių ribų, ir, Komisijos nuomone, neleido plėstis konkurencijai, dujų vidaus rinkai bei naudotis galimybe pasinaudoti kainų skirtumais.
Visos šios bylos išspręstos „Gazprom“ bei Italijos ENI, Vokietijos „E.ON Rurhgas“ bei Austrijos OVM pasižadėjimais daugiau taip nebedaryti, iš sutarčių ištrinti teritorinius apribojimus, pardavinėti dujas už valstybių ribų, skatinti kitų įmonių prieigą prie jų vamzdynų. Tai, be abejo, pasitarnavo dujų vartotojams Vokietijoje, Austrijoje ir Italijoje, kitaip tariant, Vakarų Europoje, nes šios šalys tinklais susijungusios viena su kita bei užsiima dujų tranzitu viena kitai.
Jeigu rinka veiktų laisvai, praėjusį gruodį tik išgirdę, kad Latvija ir Estija gaus 15 procentų dujų importo kainos nuolaidą, o Lietuva – ne, Lietuvos dujų vartotojai būtų bėgę pas „Latvijas gaze“ bei „Eesti gaas“ su prašymais parduoti jiems pigesnių dujų.
Tačiau lygiai taip pat dujų tinklais yra susijungusios ir Estija, Latvija bei Lietuva, bet jokia prekyba dujomis per šių šalių sienas nevyksta. Europos Komisijos Konkurencijos generalinis direktoratas iki šiol „nebuvo pastebėjęs“, kad Lietuvai skirtos „Gazprom“ dujos parduodamos tik Lietuvoje, Latvijai – tik Latvijoje, Estijai – tik Estijoje, be to, taikant skirtingas importo kainas.
Jeigu rinka veiktų laisvai, praėjusį gruodį tik išgirdę, kad Latvija ir Estija gaus 15 procentų dujų importo kainos nuolaidą, o Lietuva – ne, Lietuvos dujų vartotojai būtų bėgę pas „Latvijas gaze“ bei „Eesti gaas“ su prašymais parduoti jiems pigesnių dujų. Šitaip jie sutaupytų pinigų (svarbu per krizę ir ne tik), apmažintų iš „Lietuvos dujų“ perkamų dujų kiekį bent jau kol kainos, atėmus išlaidas transportavimui, supanašėtų, ir vėl būtų ekonomiškai naudinga pirkti dujas iš „Lietuvos dujų“. Tačiau nieko panašaus nenutiko.
Tiesą sakant, kaip rodo EK Energetikos generalinio direktorato ketvirtinėse apžvalgose pateikiami dujų importo kainų įverčiai, tai – ne pirmas kartas, kai Lietuva už importuojamas dujas moka brangiau nei Latvija. Praėjęs gruodis buvo ypatingas tik tuo, kad „Gazprom“ atstovai oficialiai paskelbė taikantys nuolaidą, įvardijo ją skaičiais bei pridėjo „nematą priežasčių“, kodėl nuolaidą turėtų gauti ir Lietuva. Tokie pareiškimai sutapo su Seime svarstytu ir vėliau priimtu Gamtinių dujų įstatymu, kuris nustato reikalavimą atskirti savininkų nuosavybę dujų tiekimo, perdavimo ir skirstyme.
Be to, kurį laiką kartų svyravusios Lietuvos bei Estijos dujų importo kainos atsiskyrė, ir estams nuo 2011 metų pradžios kaina smuko. Gruodį „Gazprom“ valdybos pirmininko pavaduotojas Valerijus Golubevas praleido progą patylėti ir, žiniasklaidai pranešdamas apie nuolaidas, pridėjo, kad „nesupranta, kodėl Lietuva įgyvendina Trečiąjį energetikos paketą“. Kad ir kokie būtų kainų tikrieji taikomų skirtingų kainų motyvai, dabar šiuos žodžius bus galima panaudoti prieš patį „Gazprom“.
Dujas pigiausiai įsigyjančioje Latvijoje, kitaip nei Estijoje ar Lietuvoje, tik nuo 2014 metų pavasario vartotojai gaus bent jau formalią teisę pasirinkti, kas jiems parduos dujas. Be to, įmonei „Latvijas gaze“ 1997 m. suteiktos išskirtinės teisės naudotis perdavimo, skirstymo tinklais ir dujų saugykla bei tiekti dujas apskritai pasibaigs tik 2017 metais. Iki tol „Latvijas gaze“ yra teisinė monopolija, o latviai šiuo metu importuoja dujas už mažiausią kainą iš Baltijos šalių. Paveikslas nelabai panašus į ES išsvajotą vieningą rinką.
EK vis labiau įsitraukia į tai, kas iki šiol buvo laikoma asmeniniu ES narės reikalu dvišaliuose santykiuose su „Gazprom“.
Visgi ES kažkas labai stipriai pasikeitė. Ir pasikeitė būtent tada, kai Baltijos jūros dugnu baigiamas tiesti Šiaurės Europos dujotakis pradedamas pildyti dujomis, kai Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pranešė remiąs Trečiojo energetikos paketo įgyvendinimą Lietuvoje plėšikavimu pavadinusio premjero Vladimiro Putino kandidatūrą į prezidentus, kai pagrindinės Rusijos partnerės Šiaurės Europos dujotakio projekte – Vokietijos – kanclerės Angelos Merkel ir šalies piliečių dėmesys nukrypęs į euro zonos skolų krizės suvaldymą.
Būtent tada, kai jau kelerius metus daugiau už latvius už dujų importą mokanti Lietuva pagaliau sumąstė, kad tai galėtų būti antikonkurencinė veikla ir žiemą oficialiai pasiskundė EK.
Europos Komisija pati pripažįsta, kad dabartinis veiklos tyrimas susijęs ne tik su operatoriais, bet ir su dujų tiekėjais. Be to, daugelyje šalių tai buvo pirma Komisijos atlikta konkurencijos energetikos sektoriuje patikra, o kai kuriose – apskritai pirma Komisijos kada nors atlikta konkurencijos patikra.
Kaip neseniai pažymėjo Lenkijoje įsikūrusio Rytų studijų centro analitikai, tampa akivaizdu, kad EK vis labiau įsitraukia į tai, kas iki šiol buvo laikoma asmeniniu ES narės reikalu dvišaliuose santykiuose su „Gazprom“. Analitikai vertina, kad EK mato galimybę padidinti savo vaidmenį ir kompetenciją energetiniuose santykiuose su ne ES valstybėmis. Ateitis parodys. Tačiau stipresnio partnerio, tokio kaip EK, atsistojimas užnugaryje gali ateityje lemti mažesnes dujų kainas Lietuvos vartotojams.
Kokia nauda Lietuvai?
EK tyrimas užtruks ne vienerius metus. Tik tada paaiškės, kiek dantų turi kadaise informacinių technologijų milžinui „Microsoft“ įkandęs EK Konkurencijos generalinis direktoratas. Tačiau kol vyksta tyrimas, „Gazprom“ nebesijaus taip jaukiai ir šiltai bei du kartus pamąstys, jeigu norės imtis imtis konkurenciją ribojančių ar tiekimo įvairinimą stabdančių veiksmų.
Tai yra itin svarbu paskutinėms „gamtinių dujų saloms“ Europos kontinente – Lietuvai, Latvijai, Estijai ir Suomijai, kurios vamzdynais nėra susijungusios su likusia Europos Sąjunga ir gauna 100 procentų dujų iš Rusijos. Tai reiškia, kad Lietuva, Estija ir Latvija gavo kelerius metus atokvėpio „stumti“ dujų jungties su Lenkija bei suskystintų gamtinių dujų terminalo projektus, kurie pirmą kartą per pusę amžiaus leis įsigyti nerusiškų dujų.
Nors niekur nėra viešai pagąsdinta, bet Lietuvoje bijomasi, kad tik pastačius suskystintų dujų terminalą, „Gazprom“ pradės Lietuvai pardavinėti dujas šiek kiek pigiau, nei įmanoma parsisiųsti jūra, ir taip terminalas neva bankrutuos. Tačiau, jeigu tai pradėtų vykti, būtų galima įtarti „plėšrūnišką kainodarą“, už kurią vėlgi yra baudžiama. Baudžiama ir už daugelį kitų įmanomų antikonkurencinių veiksmų, pavyzdžiui, tikslingą nepakankamą investavimą į dujų vamzdynų sistemą, atsisakymą tiekti, ilgalaikius savų dujotakių pajėgumų užsakymus nesudarant galimybių kitoms įmonėms naudotis vamzdynais. Todėl Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims planuojant dujų tiekimo vamzdynų ir terminalų projektus, šių šalių konkurenciją prižiūrinčios institucijos turi kiek įmanoma labiau gilintis į energetikos sritį ir glaudinti santykius su EK Konkurencijos direktoratu, nes to gali prireikti.
_________________________
Vija Pakalkaitė yra laisvai samdoma ekonomikos žurnalistė
