Sekmadienį Kijevo olimpiniame stadione paaiškės stipriausia Europos futbolo komanda, kurios kapitonas iškels Henri Delaunay taurę.
Į didįjį Europos futbolo ketvertą pateko tos komandos, kurios pagal žaidimą Lenkijoje ir Ukrainoje jame ir turėjo būti – Ispanija, Portugalija,Vokietija ir Italija.
Čempionato aistros Lenkijoje ir Ukrainoje vis dar verda. Verda emocijos stadionuose, girdisi sirgalių dainos baruose ir gatvėse, netyla diskusijos spaudoje. Nors finalinis pirmenybių akordas dar nenuskambėjo, po truputį jau galima pradėti skaičiuoti viščiukus ir apžvelgti, kokį pėdsaką Europos futbolo istorijos puslapiuose įspaudė šis čempionatas.
Pirmiausia reikėtų apžvelgti pusfinalio dalyvius. Ispanija ir Vokietija jau kuris laikas iki čempionato pradžios buvo vadinamos pagrindinėmis turnyro favoritėmis. Kaip kitaip – ispanai yra dabartiniai pasaulio ir Europos čempionai, turi puikią, ne pirmus metus kartu žaidžiančią komandą, nušlifuotą žaidimo stilių ir nuostabų trenerį Vicente Del Bosque. Vokietija savo ruožtu į čempionatą atvyko kaip niekada gerai pasiruošusi, atsivežusi keletą praėjusiame sezone sužibusių naujų futbolo talentų bei pademonstravusi kone idealią formą tiek atrankos, tiek draugiškose rungtynėse.
Kalbant apie Italiją ir Portugaliją turbūt reikėtų sakyti, kad jų buvimas finaliniame ketverte iš dalies yra netikėtas. Italų stovyklą dar prieš pirmenybes purtė lažybų skandalas, treneris Cesare Prandelli net teigė, jog reikalui esant komanda gali apskritai pasitraukti iš čempionato. Komanda nepasitraukė, susitvarkė su įtampa ir, pademonstravusi tikrai simpatišką futbolą, pasiekė turnyro pusfinalį. Portugalų jokios išskirtinės bėdos nekankino. Jie visada yra priskiriami prie stipriausių žemyno rinktinių, tačiau prieš tai pusfinalį buvo pasiekę tik triskart – 1984, 2000 ir 2004 m. Visi kalbėjo, koks Paulo Bento auklėtinių žaidimas yra vienpusiškas, pernelyg priklausomas nuo lyderio Cristiano Ronaldo. Tad matyti portugalus ten, kur matome dabar, – staigmena.
Ko trūksta didžiajame ketverte? Aišku, pirmiausia žvilgsniai krypsta į olandus – labiausiai nuvylusią čempionato rinktinę. Pasaulio vicečempionai kartu su vokiečiais bei ispanais turėjo sudaryti tą neabejotinų lyderių plejadą. Tačiau „oranžiniai“ buvo viena iš dviejų komandų (kita – autsaidere laikyta Airijos rinktinė), kurios pralaimėjo visas tris dvikovas ir net nepakovojo dėl patekimo į kitą etapą. Olandų futbolo laukia permainos, nes į Ukrainą jie atsivežė daug pavienių žvaigždžių, visiškai neradusių bendros kalbos, bei jau 2010-ųjų pasaulio čempionate nustebinusį pragmatišką futbolą, šiemet nedavusį jokių vaisių.
Panašios nuotaikos po grupių varžybų tvyrojo ir Rusijos rinktinės stovykloje. Nors tradiciškai rusai nėra priskiriami prie favoritų, palankiai susiklostę burtai ir kone idealios pirmosios rungtynės su čekais (Rusija laimėjo net 4:1) rusų lūkesčių kartelę iškėlė neįtikėtinai aukštai. Vis dėlto jie nesugebėjo išsikapstyti net ir, kaip patys rusai sako, „iš lengviausios nuo 2002 m. pasaulio čempionato grupės“. Kai Rusijos rinktinės treneris Dickas Advocaatas norėjo, kad rusai pasirodytų geriau už olandus, galvoje jis turbūt turėjo ne tokią situaciją…
Čempionate išsiskyrė ir individualūs pasirodymai. Atradimais tapo po tris įvarčius per grupės varžybas įmušę rusas Alanas Dzagoevas ir kroatas Mario Mandžukičius. Jie jau išvykę atostogų, o dėl rezultatyviausio ir geriausio čempionato žaidėjo titulo dabar varžosi vokietis Mario Gomezas ir čempionato pažiba, portugalus į pusfinalį atvedęs C. Ronaldo.
