Burka – musulmonių dėvimas rūbas, dengiantis visą kūną (kojas, rankas, akis), nikaba nedengia tik akių.
Nyderlandų vyriausybė pasišovė pasekti Prancūzijos pėdomis ir uždrausti burkas. Veidus dengiančios musulmonės ir jų teisės pastaruoju metu tampa politikų ir visuomenės diskusijų objektu įvairiose Europos šalyse.
Nyderlanduose siekiama drausti dėvėti burkas viešose vietose: gatvėse, viešajame transporte, mokyklose ar ligoninėse. Tačiau moterys su veido apdangalais galės pasirodyti religiniuose pastatuose, pavyzdžiui, mečetėse, ir oro uostuose.
Šalies Vidaus reikalų ministerija tokį draudimą argumentuoja tuo, kad burkų dėvėjimas visiškai nesutampa su Nyderlandų valstybės lyčių lygybės ir laisvės principais. Be to, burkos esą varžo musulmonių moterų socialinį gyvenimą.
Toks įstatymo projektas sutiktas prieštaringai. Oponentai įrodinėja, kad draudimas pažeidžia konstituciją ir piliečių teises. Tokiam siūlymui dar turi pritarti Nyderlandų parlamentas.
Iš 16 milijonų Nyderlandų gyventojų apie 5 proc. yra musulmonai. Skaičiuojama, kad burkas dėvi nuo 100 iki 300 moterų.
Kitų šalių patirtis
Nyderlandai nėra vienintelė Europos valstybė, ketinanti uždrausti dėvėti burkas viešose vietose. Prancūzija yra viena pirmųjų šalių, įvedusi tokį draudimą šių metų pavasarį. Moterims, dėvinčioms burkas Prancūzijoje, gresia baudos iki 150 eurų , o vyrui, kuris verčia moterį nešioti burką, numatyta bauda – 30 tūkst. eurų.
Toks didžiulis baudų skirtumas įteisintas todėl, kad, politikų nuomone, islamą išpažįstančios moterys dėvi burkas ne savo noru, o vyrų spaudžiamos. Ir tai nėra vienintelė priežastis, kodėl toks draudimas buvo įvestas. Jau 2004 metais Prancūzijos valstybinėse mokyklose buvo uždrausti bet kokie religiniai simboliai – islamiški galvos apdangalai, kryželiai ir kt. Taip Prancūzija siekia pabrėžti esanti sekuliaristinė valstybė, kur visuomeninis ir valstybinis gyvenimas yra atskirtas nuo religijos.
Belgija taip pat yra įvedusi draudimą dėvėti burkas ir nikabas parkuose, gatvėse, viešos paskirties pastatuose. Šis įstatymas skirtas ne vien tik musulmoniškus apdarus dėvinčioms moterims, bet ir kitiems gyventojams, kurie visiškai dengia veidus. Belgijos parlamentas argumentavo tokį draudimą tuo, kad gatvėse pareigūnams sunku identifikuoti asmenį, kurio veidas yra visiškai uždengtas, ir toks draudimas yra skirtas saugumui užtikrinti. Taip pat viena iš parlamentarų nuomonių buvo ta, kad veidą dengiantis drabužis simbolizuoja moters priespaudą, todėl draudimas tarsi „pasisako“ už moterų išlaisvinimą.
Barselona ir pora kitų Ispanijos miestų irgi uždraudė dėvėti visiškai veidą dengiančius apdarus savivaldybėse, turguose ir bibliotekose, bet ne gatvėse.
Koraną tyrinėjantys ir interpretuojantys mokslininkai nesutaria, ar yra privaloma musulmonėms moterims dėvėti visą kūną dengiančią burką ar nikabą.
Musulmonė moteris gali ir pati nuspręsti, kaip ji nori rengtis – ar tai bus tik skarelė, dengianti jos plaukus ir pečius, ar burka, kuri paslepia visą kūną.
Korane rašoma, kad vyrai ir moterys turi rengtis kukliai, o kuklumas gali būti interpretuojamas įvairiai. Viena iš populiariausių interpretacijų – vyrų kuklumą liudija nuo juosmens iki kelių uždengtas kūnas, o moters – visas uždengtas kūnas, išskyrus rankos, pėdos ir veidas, jei ji yra šalia vyro, kuris nėra jos sutuoktinis.
Tačiau religijos tampa nuosaikesnės ir bando rasti pusiausvyrą tarp tikėjimo ir pasaulietinio gyvenimo. Taigi musulmonė moteris gali ir pati nuspręsti, kaip ji nori rengtis – ar tai bus tik skarelė, dengianti jos plaukus ir pečius, ar burka, kuri paslepia visą kūną ir net akis. Visiškai asmenybę slepiantys drabužiai yra lyg religinis pareiškimas, todėl dauguma šalių, atsižvelgdamos į žmogaus teises, suteikia moterims teisę rinktis, kaip jos nori rengtis.
Kalinės ar savo tapatybės gynėjos?
Prancūzijos vadovas Nicolas Sarkozy yra vienas iš didžiausių burkos draudimo šalininkų Prancūzijoje. Jis teigė, kad apdaras, visiškai dengiantis moterį nuo galvos iki kojų, simbolizuoja „moters vergystę, keliaklupsčiavimą ir žemina jos orumą“. Anot Prancūzijos vadovo, jos yra tarsi kalinės, atskirtos nuo bet kokio socialinio gyvenimo, iš jų atimama tapatybė.
Didėjantis šalių skaičius, draudžiančių viešose vietose dėvėti burkas, yra tarsi liberalizmo ir tamsuoliškumo kova. Prieš įvedant tokius draudimus visuomenėje kildavo nerimas dėl radikalų protestų ir išpuolių. Dar ir dabar kai kuriose bendruomenėse musulmonės moterys, atsisakiusios dėvėti galvos apdangalą ar burką, yra terorizuojamos ir bauginamos.
Nereikėtų dėti lygybės ženklo tarp moterų, dėvinčių burkas, ir radikaliojo islamo. Kai kurios musulmonės, nenorinčios atsisakyti burkų ir nikabų, teigia, kad toks draudimas riboja jų saviraišką. Jos skundžiasi negalinčios rengtis taip, kaip nori, ir gyventi pagal savo tikėjimą. Šios moterys sako, kad burka nesimbolizuoja jokios represijos, o atvirkščiai – padeda apginti savo nuomonę, parodyti musulmonės tapatybę.
Pastaruoju metu burkų draudimo klausimas buvo iškilęs ir Didžiojoje Britanijoje. Tačiau jis sulaukė labai didelio pasipriešinimo. Visų pirma, bijoma kilsiančios įtampos tarp islamo išpažinėjų ir likusios visuomenės. Taip pat abejojama, kaip būtų galima tokio draudimo nuostatus įgyvendinti praktiškai – moterį, atsisakiusią nusiimti nikabą ir mokėti baudą, reikėtų įkalinti ir jei ji to nedarytų savo noru, tą reikėtų padaryti jėga. Toks scenarijus sunkiai įsivaizduojamas: baiminamasi kilsiančios sumaišties ir pasipriešinimo, nuogąstaujama dėl galimų ekstremistų išpuolių.
Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad ne vyriausybei spręsti, kaip žmogus turi rengtis. Didžiojoje Britanijoje musulmonai (ir ne tik) didžiuojasi šia šalimi, nes joje vyrauja tolerancija ir daugiakultūriškumas, pasirinkimo laisvė, todėl jie ir gyvena šioje valstybėje. Su tokiu įvaizdžiu tektų atsisveikinti, jeigu burkos būtų uždraustos dėvėti viešose vietose.
Tačiau britų žurnalistas Andrew Gilliganas šiuo klausimu rašė, kad britai turėtų suteikti teisę ne tik burkas dėvėti, bet ir jų nedėvėti, ir kol kas to padaryti nedrįstama.
