Vyriausybė ėmėsi vieno rizikingiausių savo programoje numatytų siekių – 2015 m. įsivesti eurą. Tačiau entuziazmo nerodo nei valdžia, nei tauta.
Kaip ir visi kiti socialdemokratų užmojai, viskas prasideda nuo darbo grupių kūrimo. Euro įvedimo programai įgyvendinti jos numatytys net septynios. Finansų ministras vadovaus euro įvedimo veiksmų koordinavimo grupei, ūkio ministras – verslo aplinkos stebėjimo, socialinės apsaugos ir darbo – vartotojų teisių apsaugos ir socialinių reikalų, teisingumo – teisinių klausimų darbo grupei. Dar tris darbo grupes sudarys Lietuvos bankas: visuomenės informavimo, grynųjų pinigų ir Lietuvos atitikties euro įvedimo konvergencijos kriterijams stebėsenos grupę. Numatoma, kad bus parengtas naujas Nacionalinio euro įvedimo planas bei Lietuvos visuomenės informavimo apie euro įvedimą bei komunikacijos strategijos.
Galvoti apie euro įvedimą jau dabar – geras ženklas. Matyt, prisiminus nesėkmę 2007-aisiais, kai infliacijos rodiklis vos keliomis dešimtosiomis procentinio punkto viršijo reikalavimus ir formaliai sustabdė Lietuvos prašymą patekti į euro zoną, šį kartą Vyriausybė nelinkusi pasikliauti atsitiktinumais. Tad ankstyvas rengimasis šiam žingsniui yra pirmoji iš būtinų sąlygų.
Sąlygos
Kitas sąlygas konkrečiai nustato euro konvergencijos kriterijai. Aktualiausias Lietuvai – kainų stabilumas. Vidutinė metinė infliacija negali būti daugiau kaip 1,5 proc. aukštesnė už trijų valstybių narių, kuriose kainos stabiliausios, infliacijos vidurkį. Be to, yra nurodyta ir mistinė sąlyga, kad toks kainų stabilumas turi būti tvarus. Kitaip tariant, net jei pusmetį Vyriausybė dirbtinėmis pastangomis pamėgintų sulaikyti tam tikrų paslaugų ar produktų kainų kilimą, ES institucijos gali įvertinti, kad infliacija ateityje linkusi smarkiau augti ir dėl to kandidatė į euro zoną yra nepatikima. Kaip tik tokia išvada prieš 2007 m. buvo lemtinga Lietuvai.
„Kainas ir infliaciją šiek tiek gali kontroliuoti ir Vyriausybė. Juk yra valstybės reguliuojamų, reglamentuojamų kainų grupė – pavyzdžiui, energetikos sektoriuje. Be to, kainas galima valdyti ir per mokesčius. Užtenka sumažinti PVM, ir kainos atitinkamai gali nukristi“, – aiškino Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Jonas Čičinskas. Anot jo, tokios priemonės legalios, tačiau nereikėtų provokuoti Europos Komisijos ir to daryti skubotai, dirbtinai. Tokie sprendimai turėtų būti iš anksto suplanuoti, o ne prieš pat numatomą ataskaitų tikrinimą.
Kita svarbi sąlyga – valstybės finansų tvarumas, kai valdžios biudžeto deficitas negali siekti daugiau kaip 3 proc. BVP, o valstybės skola turi būti ne didesnė kaip 60 proc. BVP. Biudžeto deficitą Lietuvos Vyriausybė prisiekinėja būtinai suvaldysianti, o valstybės skola dar tolokai iki 60 proc. – šiek tiek viršija 40 proc. Valiutos keitimo kursas stabilus, tad čia bėdų nebus. Ilgalaikių palūkanų normos pastaruoju metu Lietuvoje taip pat neviršija numatytų ribų (jos neturi būti aukštesnės daugiau kaip 2 proc. trijų arba dviejų valstybių narių, kuriose kainos stabiliausios, palūkanų normos).
Vis dėlto formalūs reikalavimai ne tokie jau itin griežti, nes ES institucijos vertina ne tik dabartinę vieno ar kito rodiklio reikšmę, bet ir tendenciją. Štai Latvija, pretenduojanti nuo 2014 m. įsivesti eurą, 2013 m. pradžioje netenkino biudžeto deficito reikalavimo (jis siekė 3,4 proc.), tačiau pagal Vyriausybės planus nuo 2014 m. turi būti pasiektas numatytas biudžeto deficito lygis. Be to, pastaruoju metu susvyravus visos euro zonos patikimumui, norinčius patekti į ją sveikina daug garsiau nei prieš euro zonos krizę. Todėl bemaž niekas neabejoja, kad šių metų pavasarį Latvija gaus oficialų kvietimą ir 2014 m. pradžioje jau tikrai turės eurą.
Visuomenė nepasirengusi?
Didesnė dalis šalies ekonomistų, ypač bankų atstovai, tvirtina, kad Lietuva turi pagaliau žengti šį žingsnį ir įsivesti eurą. Tai būtų naudinga ir finansų institucijoms, ir verslui, ir paprastiems gyventojams. Minimi pranašumai – geresnės sąlygos skolintis, mažesnės valiutų konvertavimo išlaidos, didesnis patrauklumas turistams ir užsienio investuotojams. Be to, ekspertai pabrėžia, kad Lietuva, vienintelė iš Baltijos šalių likusi už euro zonos ribų, gali smarkiai nukentėti dėl investicijų ir net finansinių srautų tekėjimo į Latviją ir Estiją. Net Lenkija pradeda svarstyti apie euro įvedimą nuo 2015 m., tad likti vienintele nacionalinės valiutos sala šiame ES regione būtų rizikinga.
Tačiau kai kurie ekonomistai neslepia ir abejonių, ar euro įvedimas bus sėkmingas. SEB banko ekonomistas iš Latvijos Dainis Gaspuitis viešoje diskusijoje aiškino, kad optimistiniai lūkesčiai dėl euro gali ir nepasitvirtini – pavyzdžiui, palūkanų normos gali nemažėti, nes bankams keliami vis griežtesni reikalavimai ir skolinimasis ateityje gali pabrangti. Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė Kaetana Leontjeva teigia, kad visų pirma pačiai euro zonai reikia gelbėjimo plano, o tapę euro zonos nariais turėsime prisidėti prie Graikijos gelbėjimo, nors ten gyvenimo standartai vis dar aukštesni nei Lietuvoje.
Didesnė dalis visuomenės taip pat nusiteikusi skeptiškai. 2013 m. sausio 3–11 d. „Baltijos tyrimų“ vykdyta visuomenės nuomonės apklausa parodė, kad 57 proc. nepritaria euro įvedimui (23 proc. nepritaria ir 34 proc. „greičiau nepritaria“). Tik 6 proc. užtikrintai pritaria, kad būtų įvestas euras, o 26 proc. – „greičiau pritaria“.
Bene svarbiausias skeptiškos visuomenės nuomonės motyvas – baimė, kad įvedus eurą kils kainos. Beveik visose šalyje, kuriose buvo pereita prie euro, kildavo pasipiktinimų banga dėl didesnių kainų eurais arba „nesąžiningo“ kainų konvertavimo. Iš karto po to, kai buvo įvestas euras, Estijoje atlikta „Eurobarometro“ apklausa parodė, kad 59 proc. estų buvo įsitikinę, jog kainų konvertavimas į eurus buvo nesąžiningas. 55 proc. estų manė, kad euro įvedimas padidins infliaciją. Iš tiesų 2011 m., kai pradėjo cirkuliuoti euras, vidutinė infliacija Estijoje siekė 4,9 proc. ir buvo didžiausia iš euro zonos šalių. Ypač smarkiai šoktelėjusi infliacija buvo užfiksuota pirmą pusmetį vos įvedus eurą – tuomet ji viršijo 5 proc. Vis dėlto gyventojai į kai kurių kainų padidėjimą reagavo jautriau, nei atspindėjo sausi statistiniai skaičiai. Įvairūs tyrimai Estijoje ir Slovakijoje parodė, kad kainos labiausiai padidėjo paslaugų sektoriuje, tad gyventojai tai siejo būtent su verslininkų noru užsidirbti papildomai dėl euro įvedimo.
Lietuvoje apie šią riziką jau imta kalbėti, tačiau dar neaišku, kaip ją bus bandoma sumažinti. Finansų ministras Rimantas Šadžius minėjo, esą su verslo atstovais ketinama pasirašyti susitarimą, kad šie susilaikytų nuo veiksmų, „didinančių visuomenės nepasitenkinimą“. Tačiau abejotina, ar praktiškai bus bandoma griežtai kontroliuoti ir bausti piktnaudžiaujančius, nes verslininkai gali pateikti įvairių paaiškinimų, kaip jiems padidėjo kokios nors sąnaudos. Todėl bene vienintelė reali kontrolės priemonė bus pati rinka ir vartotojai, kurie buvusias kainas litais palygins su kainomis eurais. „Iki 2014 m. gruodžio 31 d. visi prekybininkai prekiaus kainas nurodę litais, tačiau greta nurodys ir eurais. Po sausio 1 d. atvirkščiai – jie prekiaus eurais arba priims litus ir duos grąžą tik eurais tam tikrą laiką, bet greta bus nurodytos kainos litais. Mes norime garantuoti, kad iki gruodžio 31 d. ir sausio 1 d. kainos ir litais ir, eurais sutaptų“, – aiškino finansų ministras R. Šadžius.
Politinės sąnaudos
Nepaisant gerų norų, galima prognozuoti, kad įvedus eurą kilsiančios kainos (net jei infliacija turės ir kitų priežasčių) bus tiesiogiai susietos su nauja valiuta ir dėl to Vyriausybei teks atlaikyti nemažą spaudimą. Jei iki 2015 m. pradžios išsilaikys ši Vyriausybė, jos populiarumui gali būti suduotas smūgis. Socialdemokratams kaip tik ši pinigų reforma gali būti lemtinga prieš 2016 m. rudenį vyksiančius Seimo rinkimus – jei rinkėjai bus įsitikinę, kad euro įvedimas sumažino realias gyventojų pajamas ir padidino kainas, sunku tikėtis, kad valdžia atgaus pasitikėjimą.
Vis dėlto kol kas bent jau premjeras Algirdas Butkevičius nusiteikęs ryžtingai – dėl euro jis linkęs paaukoti ir savo populiarumą. „Šiuo metu esame valdžioje ir turime priimti tas priemones, kurios Lietuvai dabar yra labai svarbios ir atsilieps teigiamai. Jeigu nepavyks, gal visuomenė įvertins mūsų užsibrėžtą tikslą. Šiandien niekas negali aiškiai pasakyti, kad tai gali pavykti ar gali nepavykti. Tai priklausys ir nuo išorinių veiksnių, nes matome, kad ES ekonomikos augimas prognozuojamas labai lėtas šiais metais, taip pat kitais. Tačiau turime dirbti savo darbą ir turime priimti teigiamus sprendimus, kad įvyktų tam tikri pokyčiai gerinant gyvenimą Lietuvoje“, – Žinių radijo laidoje aiškino premjeras A. Butkevičius.
Jei neišgaruos šis ryžtas, tai gali kelti riziką ir kitiems valdančiosios koalicijos pažadams bei visuomenės palankumui. Kaip užsiminė mokesčių ir finansų peržiūros darbo grupei vadovaujantis ekonomistas Stasys Jakeliūnas, dėl euro teks itin griežtai vertinti bet kokius naujus pasiūlymus didinti minimalią mėnesio algą ar teikti PVM lengvatas atskiriems verslo sektoriams. Todėl minimalios algos pakėlimas nuo 2013 m. sausio 1 d. gali būti ir paskutinis iki pat 2015 m. Panašiai, kaip konservatoriams biudžeto išlaidų balansavimas tapo jų pagrindine misija ir galiausiai pralaimėjimo rinkimuose priežastimi, taip ir socialdmokratams euro įvedimo misija gali būti didžiausia politinė tragedija.
Ar Lietuva pasirengusi eurui, bus sprendžiama jau 2014 m. vasarį ir kovą. Jeigu bus pripažinta, kad Lietuva atitinka konvergencijos reikalavimus, 2014 m. gegužę turėtų būti priimtas sprendimas leisti įsivesti eurą nuo 2015 m. pradžios.
