Nors Graikijai pasitraukimas iš euro zonos prognozuojamas pastaruosius trejus metus, šalyje vis dar galima atsiskaityti eurais, tokio įvykio tikimybę atkakliai neigia ES politikai. Vis dėlto ne vienas ekonomistas tvirtina, kad tai anksčiau ar vėliau įvyks ir kad Graikija nebus vienintelė. Tačiau kaip viskas įvyks realybėje, niekas negali pasakyti, mat planu, kaip įstoti į euro zoną, politikai pasirūpino, o numatyti, kaip iš jos būtų galima pasitraukti, pamiršo.
Todėl britų verslininkas ir milijonierius lordas Simonas Wolfsonas praėjusių metų pabaigoje įsteigė milijono litų (250 tūkst. svaro sterlingų) vertės premiją tam, kas pateiks sklandžiausią šalies pasitraukimo iš euro zonos planą. Tokį savo sumanymą S. Wolfsonas grindė siekiu parodyti, kad pasitraukimas iš euro zonos nėra neįmanomas ir kad jis gali būti įvykdytas daugiau ar mažiau sistemingai, jeigu jam yra tinkamai pasiruošta.
Pasitraukimo scenarijus buvo galima pateikti iki šių metų pavasario, o juos galėjo teikti visi pageidaujantys, tad tarp bandančiųjų pasiūlyti geriausią sprendimą buvo net vienuolikmetis iš Olandijos. Tarp komisijos atrinktų 5 finalininkų buvo ekonomistai ir profesionalūs finansininkai, iš kurių praėjusį savaitgalį išrinktas nugalėtojas.
Juo tapo Rogeris Bootle’as su savo vadovaujama ekonomistų komanda iš konsultacijų kompanijos „Capital Economics“, kurių pasiūlytas pasitraukimo iš euro zonos planas kiek šmaikščiu pavadinimu „Leaving the Euro: A practical guide“ (liet. „Praktinis gidas, kaip išeiti iš euro zonos“) sulaukė geriausio komisijos įvertinimo.
Prizo steigėjas S. Wolfsonas teigė, kad laimėjęs planas iš pateiktų siūlymų išsiskyrė savo detalumu, nes autoriai apžvelgė praktiškai kiekvieną pasitraukimo iš euro zonos klausimą, t. y. finansinius, teisinius ir net techninius.
Iš tiesų daugybė dėl milijono besivaržiusių dalyvių siūlė panašų pasitraukimo scenarijų, kurio pagrindinis motyvas – slaptumas ir greitas perėjimas (kuris turėtų vykti savaitgalį) prie naujos valiutos. Kaip nurodė ekonomistai, chaotiškas ir lėtas pasitraukimas galėtų pasibaigti finansų sistemos bankrotu ir lemtų visos šalies bankrotą. Tiesa, šalies pasitraukimas iš euro zonos greičiausiai ir taip būtų laikomas faktiniu jos bankrotu, nes reikėtų persvarstyti visus jos įsipareigojimus.
Prizą laimėjęs R. Bootle’as įsitikinęs, kad Graikijos pasitraukimas iš euro zonos yra kelių mėnesių klausimas, tai turėtų įvykti iki šių metų pabaigos. Jo nuomone, pasitraukimą šaliai iš euro zonos geriausia planuoti jo neviešinant ir apie jį kitoms valstybėms ir tarptautinėms institucijoms pranešti likus kelioms dienoms iki lemtingo įvykio. Pasitraukimo išlaikymas paslaptyje iki pačios pabaigos, pasak ekonomisto, yra svarbiausias veiksnys, kuris padės šalies vyriausybei apsisaugoti nuo išankstinės panikos. Beje, euro zonos subyrėjimą R. Bootle’as laiko sprendimo dalimi, o ne problema, nes kitaip būtų sunku tikėtis ekonomikos augimo Europoje.
IQ peržvelgė visų finalininkų pasiūlymus ir padarė jų santrauką. Pateikti pasiūlymai apima nuo konkrečių žingsnių plano, kaip šaliai pasitraukti iš euro zonos, iki kone fatalistinio visos euro zonos išardymo scenarijaus. Įdomu tai, kad nors pokyčius euro zonoje visi finalininkai laiko neišvengiamais, daugelis jų nepiešia niūrių jos ateities scenarijų ir mano, kad pasitraukus vienai ar kelioms silpnesnėms narėms, euro zona ir jos valiuta sugebės išlikti. Šiandien sunku atsakyti, pagal kurį iš jų klostysis euro zonos ateitis, tačiau, matyt, turėtų paguosti tai, kad galimų sprendimų yra ne vienas. Kita vertus, daugeliui jų reikia kur kas didesnės politinės valios nei jos buvo demonstruojama iki šiol.
1. Kaip praktiškai išeiti iš euro zonos
Euro zonai priklausančių šalių bendrasis vidaus produktas (BVP) sudaro 13 proc. viso pasaulio BVP ir yra didesnis už bet kokių ankstesnių piniginių ar valstybinių sąjungų indėlį į pasaulio ekonomiką. 1997–1998 m. krizės ištiktų Azijos šalių indėlis į pasaulinį BVP sudarė tik apie 5 proc. Antra, euras ir doleris yra populiariausia valiutų pora, kuria remiantis vykdoma 28 proc. visų su valiutomis susijusių finansinių sandorių.
Tačiau šie faktai rodo tai, kad euro zonos subyrėjimas ar jos narių pasitraukimas nėra neįmanomas, o galimai sudėtingas ir pakankamai skausmingas įvykių scenarijus, teigia šalies pasitraukimo iš euro zonos scenarijų parengusi „Capital Economics“ komanda. Be to, jo autoriai pažymi, kad nors teisiniu požiūriu įstojimas į euro zoną traktuojamas kaip negrįžtamas procesas, ekonominiai veiksniai galop paims viršų ir tam reikės numatyti naujus teisinius reglamentus.
Tiesa, visos euro zonos subyrėjimas ar stipresnių jos narių pasitraukimas yra mažai tikėtinas scenarijus. Labiausiai tikėtinu scenarijumi plano autoriai vadina silpnesnių periferinių šalių pasitraukimą iš euro zonos ir naujos valiutos įvedimą. Be to, pasitraukimas iš euro zonos numatomas kaip savanoriškas valstybės pasirinkimas, o ne kitų jos narių spaudimas. Nagrinėdami šalies pasitraukimą autoriai remiasi Graikijos ir naujos jos valiutos drachmos pavyzdžiui, tačiau teigia, kad šios priemonės tiktų bet kuriai iš euro zonos nusprendusiai pasitraukti jos narei. Lemtingąją valiutos keitimo dieną savo plane jie pavadino D diena.
- Mėnuo iki D dienos. Aukščiausi šalies pareigūnai pradeda planuoti šalies pasitraukimą iš euro zonos. Kai planas parengtas, apie jį informuojamas Europos centrinis bankas ir Europos Komisija. Parengus planą iš karto imamasi kapitalo kontrolės priemonių, t. y. apribojamos galimybės pervesti dideles pinigų sumas iš šalies. Jeigu informacija apie pasiruošimą pasitraukti pasklinda pirma laiko, šalis turi būti pasirengusi planą įgyvendinti kaip galima greičiau.
- Trys dienos iki D dienos. Išplatinti žinią apie pasitraukimą iš euro zonos ir naujos valiutos įvedimą geriausia būtų penktadienio vakare, kai finansų institucijos jau nebedirba, sandoriai finansų rinkose taip pat nevyksta. Pats perėjimas nuo euro prie naujos valiutos būtų vykdomas pirmadienį. Prieš savaitgalį apie šį sprendimą šalies vyriausybė turėtų informuoti šalies gyventojus, taip pat kitas euro zonos nares ir tarptautines organizacijas. Per savaitgalį vyriausybė pateikia tikslesnį planą, kaip bus pereita prie naujos valiutos, kaip bus keičiami gyventojų ir įmonių įsipareigojimai, perskaičiuotos kainos, kokios infliacijos tikimasi. Vyriausybė taip pat turės informuoti investuotojus, kaip ketina vykdyti savo įsipareigojimus.
- D diena. Pirmadienį, nuo pat pirmos minutės, šalyje įvedama nauja valiuta, jos kursas euro atžvilgiu iš pradžių turėtų būti 1:1. Tokiu santykiu bus keičiamos algos, kainos, perskaičiuoti įsipareigojimai. Tačiau naujos valiutos kursui bus leista laisvai svyruoti, tad naujoji valiuta per pirmąsias kelias dienas greičiausiai neteks didesnės dalies savo vertės euro atžvilgiu. Rinkoje esančius eurus leidžiama naudoti smulkiems atsiskaitymams, o visoje šalyje pradedami platinti naujos valiutos banknotai.
- Po D dienos. Atidaromi bankai ir kitos finansų institucijos, bet kokie kapitalo apribojimai panaikinami kaip galima greičiau. Sprendžiami naujos valiutos įvedimo sukelti nesklandumai, pradedamos derybos su tarptautiniais partneriais dėl šalies įsipareigojimų vykdymo. Plano autoriai nurodo, kad dėl naujos valiutos nuvertėjimo šalies skola turėtų pastebimai sumažėti, bet likusią dalį ji turėtų stengtis grąžinti.
- Praėjus 3–6 mėn. Apyvartoje užtikrinamas pakankamas kiekis naujos valiutos banknotų ir monetų. Jos kursas euro atžvilgiu tampa stabilus, nuvertėjusi valiuta euro atžvilgiu padeda šaliai atkurti konkurencingumą ir iki toleruotino lygio sumažinti savo įsipareigojimus.
2. Skirtingų euro zonų scenarijus
Privati investuotoja Catherine Dobbs savo pateiktame euro zonos ateities scenarijuje nagrinėja kelių euro zonų susiformavimo galimybę, kurią pavadina NEWNEY principu (akr. New Euro Whites New Euro Yolks). C. Dobbs nurodo, kad daugelis komentuotojų, kalbėdami apie euro zonos problemas, naudoja omleto analogiją, kai vieną kartą panaudoti kiaušiniai (į euro zoną įsijungusios šalys) nebegali būti grąžinti į pradinę savo būseną (palikti euro zoną). Vis dėlto investuotoja įsitikinusi, kad grįžti į pradinę būseną ar bent atskirti baltymus nuo trynių įmanoma.
Ji siūlo euro zoną dalyti į dvi dalis: stipresnių euro zonos narių (New Euro Whites) ir silpnesnių (New Euro Yolks). Į pastarųjų gretas pirmiausia būtų įtraukta Graikija, tačiau vėliau galėtų įsijungti ir Portugalija, Airija ar Ispanija. Šios šalių grupės naudotų skirtingas valiutas, iš kurių būtų sudarytas euras. Tad realybėje bendros euro valiutos nebeliktų, tačiau euro zona išliktų, tik joje būtų naudojamos dvi ar daugiau skirtingų valiutų, pagal kurių krepšelį nustatomas euro kursas. Iš esmės reikštų, kad šalys naudos nuosavas valiutas, tačiau jų valiutų kursas bus lengvai palyginamas su kitų šalių ir dabartinio euro kursu, tai reiškia, kad visi dabartiniai jų įsipareigojimai eurais bus automatiškai perskaičiuoti nauja valiuta.
Anot C. Dobbs, toks sprendimas silpnesnėms šalims padėtų devalvuoti savo valiutas nuosekliai išvengiant staigaus valiutos nuvertėjimo ir hiperinfliacijos. Be to, būtų galima apsiriboti ne dviem, o daugiau skirtingų valiutų zonų, kur kiekviena šalis pasirinktų jai priimtiną valiutos kursą.
Beje, techniniu požiūriu euro zonos narės nuo pat pradžių naudoja šiek tiek skirtingas valiutas, nes eurus leidžia ne Europos centrinis bankas, o atskirai kiekviena narė. Euro banknotų kilmė žymima atitinkama serijos numerio raide (pavyzdžiui, Vokietijos išleisti eurai žymimi X, Prancūzijos – U, o Graikijos – Y raidėmis). Tai reiškia, kad euro zonos suskirstymas į skirtingos vertės valiutų zonas techniškai įmanomas jau šiuo metu.
3. Silpniausios turi pasitraukti
Jensas Nordvigas ir Nickas Firoozye iš investicinio banko „Nomura“ savo pasiūlyme teigia, kad dabar ES lyderių priimami sprendimai veda į aklavietę ir kad artimiausioje ateityje jiems reikės ryžtis istoriniams pokyčiams. Anot jų, šie pokyčiai gali būti labai įvairūs – nuo visiško euro zonos subyrėjimo iki silpniausių šalių pasitraukimo ir didesnės likusių šalių fiskalinės integracijos. Autorių nuomone, 3–5 šalių pasitraukimas iš euro zonos gali būti suvaldytas ir nekelti grėsmės visiškam pinigų sąjungos iširimui.
Autoriai nepateikia konkrečių pasitraukimo iš euro zonos žingsnių, tačiau, jų manymu, euro atsisakyti pageidaujančios šalys tai turėtų daryti vienu metu ir greitai. Lėtas ir užtrukęs kelių šalių pasitraukimo procesas galėtų sukelti grandininę reakciją ir susilpninti likusias šalis, tai galop sukeltų visos euro zonos subyrėjimo grėsmę. Euro žlugimas, Europos centrinio banko subyrėjimas, autorių nuomone, galėtų baigtis viso regiono politine krize, todėl būtina leisti iš jos pasitraukti silpniausioms šalims, kad tai padėtų sumažinti spaudimą eurui.
Pasitraukus pastarosioms, likusios euro zonos narės turėtų siekti didesnės fiskalinės integracijos, nors tai gali atrodyti nepriimtina atskirose šalyse. Tačiau tik didesnė likusių euro zonos narių integracija gali padėti išvengti panašaus tipo krizių ateityje.
4. Vienos išėjimas nulems visos euro zonos griūtį
Investuotojas Neilas Recordas siūlo didžiausioms euro zonos narėms – Vokietijai ir Prancūzijai – suburti specialiąsias pajėgas (angl. Task Force) ir joms patikėti sukurti euro zonos subyrėjimo planą. Toks planas turėtų būti kuriamas slaptai, bet kokie įtarimai dėl jo neigiami iki pat pabaigos, kai jį bus imtasi įgyvendinti.
Anot autoriaus, galimi įvairūs artimiausios ateities euro zonos scenarijai ir tai, kad nė viena šalis nenorės iš jos pasitraukti. Vis dėlto galop pasitraukus vienai euro zonos nariai, ateis ir kitų eilė, nes finansų rinkos daugiau nepasitikės bendros pinigų sąjungos patikimumu ir toliau didins spaudimą silpniausioms narėms. Tai sukels išėjimų grandinę, kuri baigsis visos euro zonos subyrėjimu.
Kad būtų užkirstas kelias išėjimų iš euro zonos chaosui, N. Recordas siūlo imtis euro zonos išformavimo, vos tik viena jos narių pareiškia apie pasitraukimą. Didžiausia problema tokiu atveju taps Europos centrinis bankas, kurį reikės likviduoti, o jo funkcijas perleisti šalių centriniams bankams. Be to, po euro zonos subyrėjimo ES turėtų nustatyti reikalavimus dėl vienodų muitų, mokesčių tarifų, atviros valiutų rinkos, kad toliau būtų užtikrintas sklandus šalių bendradarbiavimas ekonominėje srityje.
5. Išėjimas iš euro zonos – ne katastrofa
Investuotojas ir knygos apie valstybių skolas autorius Jonathanas Tepperis šalies pasitraukimą iš euro zonos linkęs vertinti kaip kur kas mažiau žalos galintį padaryti procesą, kuris negresia visos zonos subyrėjimu. Jis nurodo, kad per praėjusį amžių 69 šalys atsisakė naudotų valiutų, visais atvejais pasekmės nebuvo itin skaudžios, o visas perėjimo procesas nuo vienos valiutos prie kitos įvykdavo per kelis mėnesius.
Pasak J. Tepperio, didžiausia problema yra ne pats išėjimas iš euro zonos, o po jo įvyksiantis skausmingas ekonomikos adaptavimo procesas ir nuostolių materializavimas. Šalyse, kurios eurą iškeis į nacionalines valiutas, įvyks mažesnio ar didesnio lygio devalvacija, jos taip pat negalės įvykdyti didžiosios savo įsipareigojimų dalies, kurie turės būti persvarstyti ir sumažinti. Kita vertus, tai joms padės atsikratyti dabartinės skolų kupros ir susitelkti į būsimą ekonomikos augimą, o ne dabartinių skolų tvarkymą.
J. Tepperis taip pat pažymi, kad dabartinė Europos pinigų sąjunga nėra gera vieta silpnesnėms šalims, nes ji verčia prisitaikyti vidinės devalvacijos būdu ir nepalieka galimybių kitiems greitiems sprendimams. Išlikdamos euro zonoje, silpnesnės šalys pasmerkia save nesibaigiančiam taupymui ir lėtam ekonomikos augimui. Anot jo, kaip praėjusio amžiaus pradžioje aukso standarto atsisakiusios šalys sugebėjo paskatinti savo ekonomikų augimą, taip ir euro atsisakymas kai kurioms periferinėms euro zonos narėms padės grįžti į augimo kelią.
