H. Pajula
Nėra abejonių, kad 2011 metų sausio 1-oji Estijai bus tokia pat įsimintina diena, kaip ir 1918 metų vasario 23-ioji (nepriklausomybės paskelbimas), 1991 metų rugpjūčio 20-oji (nepriklausomybės atkūrimas), 2004 metų kovo 29-oji (stojimas į NATO) ir 2004 metų gegužės 1-oji (stojimas į Europos Sąjungą). Tiesą sakant, visos šios datos gali būti laikomos gairėmis tolstant nuo kur kas niūresnės sukakties – 1940 metų rugpjūčio 6-osios (kai Estiją aneksavo Sovietų Sąjunga).
Žvelgiant tokiu aspektu, visą šį reiškinį galima vertinti labiau geopolitine prasme, ne vien kaip ekonomikos projektą – pirmiausia tiek, kiek šiuos du dalykus galima atskirti vieną nuo kito. Konvergencijos teorijos kontekste šie du aspektai natūraliai atitinka vienas kitą, nes pagal konvergencijos teoriją, turtingai šaliai ėmus prekiauti, palaikyti ryšius su neturtinga šalimi, pastarajai atsiranda galimybių prisivyti pirmąją. Tačiau gausu ir priešingų pavyzdžių. Tarkime, Afrikoje per pastaruosius keturis penkis dešimtmečius buvusios Europos šalių kolonijos greičiau nutolo nuo savo buvusių metropolijų negu priartėjo. Per tą patį laiką Airija, šiuo metu išgyvenanti išties ne pačias geriausias dienas, iš gana atsilikusios šalies dominuojančios kaimynės pašonėje tapo keltų tigru. Kad ir su kokiais sunkumais kelerius ateinančius metus ši šalis susidurtų, ji jau niekada nebenusmuks iki pradinio lygio.
Taigi konvergencija yra sąlyginis reiškinys, veikiantis klubo principu. Paskutinį praėjusio šimtmečio dešimtmetį sugriuvus geležinei uždangai ir atsiradus galimybei Rytų Europos šalims dalyvauti pasaulinėje prekyboje, jų potencialas labai išaugo. Esant didelei išorės paklausai, Estija stebėtinai sparčiai atsigauna po pastarųjų kelerių metų kreditų krizės, ir tai neturėtų būti vien trumpas epizodas ilgalaikiame pajamų lygio kilimo procese. Kita vertus, konvergencija nėra gravitacija – niekas nevyksta savaime, nieko nėra neišvengiamo. Tiesą sakant, sprendžiant pagal nelinksmą Rytų Vokietijos pavyzdį, visuomet išlieka grėsmė, kad, nuskynus žemai kabančius vaisius, konvergencijos procesai gali prislopti. Turint galvoje didžiulį Baltijos jūros regiono potencialą, tai būtų ne tik apgailėtinas, bet ir vengtinas rezultatas.
Jei kalbėsime apie potencialą, Baltijos jūrą supa devynios šalys, kurių bendras gyventojų skaičius yra apie 47 milijonus, o bendrasis vidaus produktas – apie 1200 mlrd. JAV dolerių (trijų didžiausių Baltijos jūros regiono šalių – Rusijos, Vokietijos ir Lenkijos – atveju atsižvelgėme tik į pakrančių gyventojų skaičių ir jiems tenkantį bendrąjį vidaus produktą). Gana įdomu tai, kad šie rodikliai (gyventojų skaičius ir BVP) atitinka Pietų Korėjos duomenis. Taigi čia, Europos pakraštyje, esame dvyliktas pagal ekonomikos mastą pasaulio regionas, kuriam priklauso kelios turtingiausios šalys, o šalia jų – vis dar santykinai neturtingos kaimynės, tad jei kada nors kur nors buvo ideali terpė konvergencijai, čia ji beveik tokia ir yra.
Šiame kontekste prisijungimas prie euro zonos turėtų būti interpretuojamas kaip antro konvergencijos rungtynių kėlinio pradžia. Tai logiškas žingsnis tolstant nuo pilkos, nusmurgusios šalies, kurios piliečiai privalėdavo masiškai dalyvauti komunistų organizuojamuose pompastiškuose paraduose, ir einant sveikos laisvos rinkos principais veikiančios demokratijos link. Žmonės neretai klausia, kokia prasmė įsivesti bendrą valiutą, šiuo metu patiriančią sunkius išbandymus. Užduodant šį dažną klausimą užmirštamas, ko gero, svarbiausias Estijos ekonomikos aspektas – ji yra labai maža. Estija, kurios BVP yra 14 mlrd. eurų, labiau primena Hanzos laikų miestą, o ne šalį, kurios ekonomiką galima nagrinėti atsivertus makroekonomikos vadovėlį. Be abejo, laisvieji miestai garsėjo tuo, kad turėjo savo valiutą, tačiau tai jau istorija.
Tiesą sakant, ryškėjant kreditų krizės įtakai viešiesiems finansams, euras, ko gero, taps pirmuoju fundamentalesnių tendencijų, koncentruojant viešuosius finansus, pavyzdžiu daugeliui nepriklausomų subjektų. Nors visa Europos Sąjunga ir euro zona veikia tais pačiais principais, jos gali nukentėti nuo prieštaringų plėtros tendencijų, ir atskirtis gali būti pernelyg gili, kad ją būtų galima užglaistyti. Tačiau net jei taip ir įvyks, mažesnio masto bendradarbiavimo tarp panašaus mąstymo subjektų principo vis tiek nebus atsisakyta. Mažesnės šalys, ko gero, netrukus supras, kad kai kurios sau teikiamos valdymo paslaugos yra pernelyg brangios ir bendradarbiavimas su kitų šalių vyriausybėmis platesniu regioniniu mastu gali būti labai naudingas.
Tai būtini pokyčiai, kuriems įgyvendinti reikės iš esmės naujo visų susijusių šalių mąstymo, o bendroji valiuta čia kaip tik galėtų atlikti savo vaidmenį. O tai ir yra didžiausia jos vertybė.
____________________
Hardo Pajula yra SEB banko Estijoje analitikas. Šis komentaras išspausdintas IQ žurnale, 2011 m. sausio mėn. numeryje.
