Neišlaikė tempo
Kas sunkvežimiais, kas žiguliais ar pėsčiomis, stumdami vaikų
vežimėlius. Kurie užtruko spūstyje ar laiku nespėjo, šoko iš mašinų ir rankomis
susikibę stovėjo kur pakliuvo. Taip prieš 21-erius metus Lietuvos, Latvijos ir
Estijos sostines sujungusį Baltijos kelią prisimena buvęs Sąjūdžio Panevėžio
miesto skyriaus pirmininkas, tuometinio leidinio „Laisvas žodis“ redaktorius
Arnoldas Simėnas.
Vis dėlto galinga euforija ir bendras tikslas prieš porą
dešimtmečių, pasak pašnekovo, nublanksta, žvelgiant į tai, kas per tuos metus po
akcijos buvo padaryta, kad šalis klestėtų.
„Tuomet žmonės turėjo tikslą, norėjo būti valstybe ir to siekė.
Vėlesni įvykiai rodo, kad žmonės atsipalaidavo, ėmė susireikšminti, politikai
panoro dviejų saulių, – svarsto A.Simėnas. – Kadangi saulė tik viena, tuomet
politikai nutarė steigti partijas, prasidėjo antraeiliai dalykai,
nesusikalbėjimas, žmonės nebeieškojo dialogo.“
A.Simėnui pritarė ir Lietuvos bankų asociacijos prezidentas,
buvęs Lietuvos Sąjūdžio vienas iš iniciatorių Stasys Kropas ir vienas iš
Sąjūdžio miesto tarybos narių, išrinktas į I Sąjūdžio seimą, Julius Beinortas.
Kalbėdamas apie staigų bankų kūrimąsi pirmaisiais metais po Nepriklausomybės
atkūrimo S.Kropas pažymėjo, kad vėliau daugumą jų teko likviduoti, o Seime
priimti nauji įstatymai, norint įsiteikti žmonėms, pasak J.Beinorto, buvo
priimti mąstant nelogiškai.
Kilo abejonių
A.Simėnas prisiminė, kad kai pirmą kartą garsiai imta kalbėti
apie viziją rankomis susikibti trijų šalių atstovams, ši mintis tiesiog netilpo
galvoje. Pasak jo, niekas tuomet negalėjo patikėti, kad tai bus įmanoma.
„Panevėžys buvo palankioje vietoje, tačiau reikėjo sukti
galvas, kaip Kaune, Klaipėdoje tai turėtų vykti. Iš pradžių kilo daug klausimų,
slėgė nerimas, kad ši mintis gali likti neįgyvendinta, – „Sekundei“ pasakojo
vienas iš tuometinių Sąjūdžio iniciatorių. – Buvo vasara, atostogos. Nei
interneto, nei mobiliųjų telefonų nebuvo. Šaukėme, kad tokios akcijos
suorganizuoti beveik neįmanoma, labai sudėtinga. Suvažiavo visi akcijos
koordinatoriai rajonuose, jie irgi šaukė viena: „Neįmanoma.“
Pašnekovo teigimu, pirma reikėjo apskaičiuoti, kiek žmonių
reikia, kiek iš kokių rajonų turi atvažiuoti. Buvo pasitiestas žemėlapis,
peržiūrėta trasa, joje suskaičiuota 50 ruožų – tiek, kiek metų nuo
Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo buvo praėję.
„Apskaičiavome, kad atsistojęs žmogus užima 80 cm plotą, tada
suskaičiavome, kiek žmonių telpa į vieną kilometrą“, – kalbėjo A.Simėnas.
Netilpo vienoje eilėje
Vienas iš Sąjūdžio iniciatorių sako, kad mintį susikibti
rankomis piliečiai labai palaikė. Apie akciją buvo kalbama per Lietuvos
televizijos laidą „Atgimimo banga“ ir Lietuvos radiją.
Pašnekovas prisipažino, kad niekas nesitikėjo, jog gali
susirinkti tiek žmonių.
„Paskelbėme, ir žmonės patys pradėjo organizuotis – įstaigose,
gamyklose. Akcija vyko darbo dieną, tačiau tai žmonėms nesutrukdė. Jie į
Baltijos kelią važiavo ir sunkvežimiais, vieni su kitais tarėsi. Buvo užkimšti
visi keliai, į Baltijos kelią rengtos palydos, – to meto įvykius prisiminė
Sąjūdžio idėjų šalininkas. – Tie, kurie atostogavo, viską metė ir patraukė į
kelią. Niekas nepaskaičiavo to antplūdžio. Tai ne tik pranoko visus lūkesčius –
Sąjūdžio organizatoriai buvo priblokšti.“
Pasak pašnekovo, bent jau Panevėžio krašte žmonės nebetilpo į
vieną eilę, jie stovėjo keliomis eilėmis, atsirado tokių, kurie nebespėjo
atvažiuoti.
Nors tuo metu vienoje vietoje buvo masinis žmonių susirinkimas,
tačiau, pasak A.Simėno, jam neteko girdėti apie kokias ypač dideles nelaimes,
muštynes. Jei dabar vyktų panašaus masto renginys, jo manymu, veikiausiai būtų
kitaip.
„Tačiau neverta lyginti, nes tuometinis žmonių nusiteikimas ir
bendras tikslas buvo kitokie. Žmonės laikė vėliavas, šypsojosi, aidėjo
automobilių sugnalai“, – sako A.Simėnas.
Kitos akcijos nublanksta
Įvykių liudytojas pasakoja, kad visus koordinavo Lietuvos
radijas. Į kelią visi žmonės vežėsi „VEF“ radijo imtuvus, per kuriuos 19 val.,
žmonėms susikabinus, skambėjo daina, buvo sakoma, kad žmonės susikibtų už rankų
ir praneštų pasauliui apie savo nepriklausomybės troškimą. Paskui iš lėktuvų
žmonėms buvo mėtomos gėlės.
Iki galo nesutariama, kiek žmonių stovėjo Baltijos kelyje.
„Manau, kad per kelis milijonus žmonių tikrai susirinko į
Baltijos kelio akciją. Paskaičiuokime, kiek žmonių tilpo į kilometrą,
padauginkime iš kilometrų skaičiaus, pridėkime dar kelias eiles – juk buvo
susigrūdimas keliomis eilėmis. Žinau, kad labai daug žmonių, niekada nėjusių į
mitingus, atėjo į Baltijos kelią. Buvo labai daug jaunimo“, – prisiminė
A.Simėnas.
Ši akcija bene vienintelė, sulaukusi tokios minios žmonių.
Pašnekovo teigimu, tuomet jau nebuvo svarbu keli sudaužyti automobiliai.
Per dvidešimt vienerius metus A.Simėnas Baltijos kelio akcijai
galėtų prilyginti nebent Kovo 11 -osios įvykius.
Kūrėsi neplaningai
Kalbėdamas apie du rinkos ekonomikos dešimtmečius po
Nepriklausomybės atgavimo Stasys Kropas pabrėžė, kad pirmaisiais metais Lietuvai
tapus nepriklausomai pirmiausia susirūpinta stiprinti ekonominę šalies padėtį.
„Reikėjo įsivesti nuosavus pinigus. Nors Europoje nedaug kas
džiaugėsi ta nepriklausomybės idėja“, – kalbėjo prezidentas.
Pasak jo, palaipsniui ėmė steigtis vis daugiau bankų.
Vienu metu, S.Kropo teigimu, jų buvo net 24-uri, tačiau dauguma
jų buvo nereikalingi. Todėl net keturiolika teko likviduoti.
Lietuvos bankų asociacijos prezidentas tikino, kad bankų veikla
per dvidešimt vienerius metus vis dėlto buvo efektyvi. Net ir prasidėjus
ekonominiam sunkmečiui Lietuvoje, pasak S.Kropo, bankinė sistema nukentėjo
nežymiai.
Plačiau skaitykite 2010 m. rugpjūčio 23 d.
„Sekundėje“.
Vaida REPOVIENĖ
Nuotr. iš Kraštotyros muziejaus arch. Gyvoji
grandinė. Baltijos kelio akcija sujungė žmonių rankas ir širdis.
