Nesibaigiantis politinis trileris verčia jau ne tik kraipyti galvą, bet kai kuriuos politikus net viešai prašytis į beprotnamį.
Iki šiol valstybės politikai, kurie bendru sutarimu turi formuoti valdžią, nesugeba pateikti aiškios vizijos, kaip ta valdžia atrodys. Nors prezidentė ir potencialus būsimasis premjeras jau buvo susitikę ne vieną kartą, jų supratimas apie Vyriausybės formavimą yra visiškai skirtingas. Jei jų pozicijos ir toliau taip skirsis, valdžios krizė gali tapti ilgalaikė. Kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad atskiros valdžios šakos pradeda elgtis visiškai autonomiškai, nesiklausydamos ir ignoruodamos kitų valdžios atstovų argumentus. Vietoje suderinto valdžios mechanizmo, kuris turi veikti sklandžiai ir užtikrintai, matome atskirų jo dalių stiprėjantį disonansą, galintį virsti chaotišku byrėjimu.
Net Konstitucinis Teismas, kaip paskutinis išminties ir teisinės logikos šaltinis, atrodo, nebeturi autoriteto. Seimas, regis, pamiršo, kad Konstitucinio Teismo išvados yra galutinės ir jų keisti ar nepaisyti tiesiog negalima. Tačiau potencialus kandidatas į premjerus ir būsimos didžiausios valdžios partijos lyderis aiškina, kad kažkokie frakciją konsultuojantys teisininkai gali būti aukščiau už Konstitucinį Teismą. Ar tikrai tuomet partija gali būti laikoma „solidžia“, jei jos lyderis dėl klaidingo ir nepaaiškinamo politinio sprendimo bando apkaltinti neįvardytus frakcijos patarėjus?
Tai, kad kadenciją baigiantis Seimas nesugebėjo iš pirmo karto patvirtinti nutarimų, kurie remtųsi Konstitucinio Teismo išvadomis dėl rinkimų įstatymo pažeidimų, nėra tiesiog atsitiktinė klaida. Tai dar kartą patvirtina, kad politinės atsakomybės deficitas mūsų valstybėje tampa didesne bėda už bet kokius biudžeto deficitus. Politikai bėga nuo atsakomybės, surasdami vis naujų pretekstų ir paaiškinimų, kodėl jie nesielgia nei moraliai, nei teisingai.
Dabartinė politinė situacija ir valdžių nesusikalbėjimas veda į aklagatvį, nes derantis dėl valdžios postų nebekreipiamas dėmesys ne tik į moralinę, bet ir teisinę politikų atsakomybę. Ypač daug klausimų kelia Darbo partijos gebėjimai prisiimti moralinę atsakomybę ne tik už konkrečius asmenis, pažeidinėjusius rinkimų įstatymus, bet ir už visos partijos nusiteikimą ginti savo prasižengusius narius. Nesunku įsivaizduoti, kaip gali būti balsuojama dėl tų pačių Darbo partijos vadovų, vis dar siekiančių kuo toliau atidėti teismo nuosprendžius, teisinės neliečiamybės panaikinimo. Sprendimas po sprendimo bandoma įtikinti, kad atsakomybės galima ne tik vengti, bet ir formaliai atsikratyti. Jei net Seimo būsimoji dauguma nuspręs – vadinasi, viskas švaru ir teisėta. Ir kažkokios prezidentės pretenzijos yra visiškai nepagrįstos, nes juk tokia „rinkėjų valia“.
Tačiau kažkodėl labiausiai apeliuojama tik į maždaug penktadalio balsavusių rinkėjų valią, tarsi likusios rinkėjų dalies valia yra visiškai nereikšminga. Iš tikrųjų šios penktadalio rinkėjų valios deklaravimu bandoma tarsi figos lapeliais pridengti gėdą, kuri šviečia mūsų būsimajame Seime ir potencialiai Vyriausybėje. Esama ir kitos pusės radikalių raginimų kažką daryti, kad rinkėjai nebalsuotų už apgavikus ir nepardavinėtų savo balsų. Vieni su panieka atsiliepia apie „kaimiečius“, kurie nesupranta savo pasirinkimo pasekmių, kiti ragina atimti rinkimų teisę iš kalinių.
Tačiau didžiausia Lietuvos bėda yra ne ta, kad dalis rinkėjų neskiria patikimų politikų nuo sukčių ar kad savo balsą vertina tik alaus buteliu. Didžiausia bėda kyla net ne dėl papirktos „rinkėjų valios“, o dėl mūsų degradavusio elito. Tai žmonės, kurie turi ambicijų pretenduoti į valdžią, turi godumo siekti valdžios teikiamų privilegijų, bet yra per tingūs ir neturi ryžto bei atsakomybės priimti sprendimų už visuomenę.
Kvailių pilna bet kurioje šalyje. Kai kur jų gal net daugiau nei Lietuvoje. Tačiau daugelyje demokratiškų šalių elitas neleidžia kvailiams ar sukčiams valdyti valstybės ir sugeba juos laikyti tam skirtose vietose. Mūsų elitas per tingus ir abejingas. Mūsų išrinktieji daugiau energijos skiria savo privilegijų aptarinėjimams, o ne valstybės interesams. Todėl laiku nepastebi, kad reikia ryžtingai spręsti problemas. Kai susizgrimba, tampa per vėlu ir sprendimai būna per daug brangūs.
Dabartinė situacija, kai lieka tik skėsčioti rankomis stebint vis rimtesnės politinės krizės link riedančią valstybę, atsirado būtent dėl pavėluotų sprendimų ir veiksmų. Elitas – nesvarbu, politinis, teisinis, ekonominis – turėjo gerokai anksčiau užkirsti kelią tokiai situacijai. Ir atsakomybė tenka ne tik dar tik besiformuojančiai valdžiai, bet ir nueinančiai. Galbūt politinė krizė bus išspręsta, bet greičiausiai jos pasekmės bus gerokai sunkesnės nei tuo atveju, jei teisėsauga, politikai ir visi tie, kurie turi dirbti visuomenės labui, nebūtų atmestinai žiūrėję į savo pareigas.
